Ką slepia moterų rankinės

 

Damų rankinės slepia paslaptis, taip pat ir tokias, kurios susijusios su visuomenine moters padėtimi. Jau kuris laikas rankinės - kaip ir kiti vartojimo objektai - darosi vis didesnės. „Ką tai reiškia?“ - savo esė „Mažoji moterų rankinių fenomenologija“ klausia vokiečių publicistė dr. Andrea Roeding. Šis puikus tekstas paskelbtas šveicarų dienraštyje „Neue Zurche Zeitung“.

Štai sėdi ji ant pievelės, nuogas kojas parietusi į dešinę, ir žvelgia stebėtojui tiesiai į akis - su baimės, lūkesčių ir agresijos išraiška vienu metu. Lūpos truputį pravertos, ilgi plaukai sušukuoti į dešinę. Kaire ranka pasirėmusi už nugaros, tarytum loštųsi atgal. Dešine ranka, sugniaužta į kumštį, tvirtai laiko prispaudusi prie savęs dvi baltas rankenas. Pusiau ant žolės, pusiau ant kelių guli didelė keturkampė lygios odos rankinė. Galbūt švelniai tvirta dama kitą akimirką kam nors užvoš per galvą šiuo masyviu odiniu maišu, gal atsiguls ant nugaros. Nesvarbu, kas nutiks, savo rankinės ji tikrai nepaleis iš rankų.

Skaityti toliau

Spausdinti

Dėl ko apgailestaujama prieš mirtį

 

B. Ware savo knygoje rašo apie mirštančių žmonių fenomenaliai skaidrų žvilgsnį į savo gyvenimą ir kaip mes galime šio to pasimokyti iš jų išminties, kad savo mirties valandą turėtume mažiau nuoskaudų dėl to, ko nepadarėme šiame gyvenime.

ApgailestavimasAustralijos seselė Bronnie Ware, kuri suteikdavo lengvinantį gydymą mirštantiems pacientams, keletą metų fiksavo, ko prieš mirtį labiausiai gailisi žmonės, rašo www.alfa.lt. Savo pastebėjimus ji iš pradžių aprašė įraše tinklaraštyje, bet po didžiulio susidomėjimo nusprendė išleisti knygą „Penki dalykai, kurių mirštantys gailisi labiausiai“.

B. Ware savo knygoje rašo apie mirštančių žmonių fenomenaliai skaidrų žvilgsnį į savo gyvenimą ir kaip mes galime šio to pasimokyti iš jų išminties, kad savo mirties valandą turėtume mažiau nuoskaudų dėl to, ko nepadarėme šiame gyvenime.

Skaityti toliau

Spausdinti

BBC žurnalistas: mokslas nieko neįrodo

 

Pirmas dalykas, į kurį atkreipiu dėmesį skaitydamas straipsnį, yra autoriaus teiginys „Mokslas įrodė...“ arba „Mokslininkai įrodė...“ - pagal tai aš sprendžiu, kad autorius nieko nesupranta apie tai, ką rašo“, - aiškino Toby Murcottas.

MokslasNeseniai Vilniuje viešėjo biochemikas, žurnalistas, mokslo žurnalistikos dėstytojas Londono City universitete ir aistringas grybautojas Toby Murcottas. „Transparency International“ surengė spaudos pusryčius, per kuriuos britas su Lietuvos žurnalistais dalinosi savo mintimis apie tai, kokia turi būti mokslo žurnalistika ir kokių atsargumo priemonių žurnalistui reikia imtis nenorint pakliūti į mokslo srityje interesų turinčių įmonių pinkles.

Pirmas dalykas, kurį pabrėžė britas, yra tai, jog mokslas nieko neįrodo: „Žmonės dažnai mano, jog mokslas gali padaryti ką nors, ko mokslas negali. Jie mano, jog mokslas gali įrodyti, kad kažkas nėra tiesa – ir tai nėra tiesa. Tiesą sakant, mokslas nieko neįrodo. Mokslas užduoda gerus klausimus, renka duomenis, analizuoja duomenis, juos apsvarsto, sugalvoja idėją, iškelia hipotezę, patikrina hipotezę, atlieka kitą eksperimentą, kuriuo paneigia hipotezę. Bet iš tiesų mokslas nieko neįrodo. Todėl pirmas dalykas, į kurį atkreipiu dėmesį skaitydamas straipsnį, yra autoriaus teiginys „Mokslas įrodė...“ arba „Mokslininkai įrodė...“ - pagal tai aš sprendžiu, kad autorius nieko nesupranta apie tai, ką rašo“, - aiškino žurnalistas.

Skaityti toliau

Spausdinti

Geriausias projektas po nepriklausomybės paskelbimo

 

Atkaklių žiniasklaidos pstangų dėka jau buvau bepatikinti, kad Lietuvoje nyksta šviesių ir dorų žmonių rūšis, tačiau vieną dieną apstulbau pamačiusi, kiek dar daug jų yra. It burtų lazdele pamojus, jie susirinko vienoje vietoje – gražūs, linksmi, tvarkingi, madingi, originalūs, ramūs, išmintingi, šeimos, porelės, draugai, vienišiai, našliai, vaikai, senjorai, mokytojai, gydytojai, menininkai, sportininkai, neįgalieji, našlaičiai ir šiaip jautrios sielos žmonės. Jie susirinko, nes juos pašaukė magiška Lietuvos ištakas menanti šventos vietos trauka. Susirinko, nes žinojo ką veikti be alaus, kebabų ir televizoriaus.

Bernardinų sodas - vieta būti čia ir dabar. Vaikščioti vingiuotais takeliais, stebėti augaliukus, medituoti, pasitikti saulėtekį ar saulėlydį, patogiai įsitaisius ant vieno iš daugelio suolelių, pavedžioti šunį, susitikti su draugais pokalbiui ar šachmatų partijai, o gal paklausyti šniokčiančios Vilnelės ar čiurlenančio fontano. 

Čia susirenka tokie gražūs ir šviesūs žmonės, kad norisi specialiai ateiti ir žiūrėti į juos. Smalsumas, pasigėrėjimas ir pasididžiavimas apima stebint, neperdėsiu, tautos žiedą. 

Skaityti toliau

Spausdinti

Profesorius R.Kazlauskas: Lietuvos draustiniai yra „popieriniai“, dėl skalūnų gavybos gali nukentėti tūkstančiai

 

Didžiąją dalį savo gyvenimo gamtos mokslams paskyręs prof. Ričardas Kazlauskas atvirai prabyla apie Lietuvos aplinkosaugos bėdas. Anot jo, sparčiai nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys saugiai jaustis negali net  valstybės saugomose teritorijose. Mokslininko manymu, Lietuvos draustiniai yra „popieriniai“ - dėl mažo jų finansavimo sunku apsaugoti nykstančias rūšis.

Taip pat R. Kazlauskas sako esantis skalūnų dujų priešininkas. Profesoriaus nuomone, jų gavyba vietiniams gyventojams gali kelti rimtą pavojų. „Mums siūlo į JAV važiuoti ir pažiūrėti, kaip išgaunami skalūnai. Ten yra mažai apgyvendinti rajonai. Jeigu ten žala ir būtų, žmogus nelabai jaustų, o Lietuva tankiai gyvenama. Ištisiems rajonams gali būti padaryta nepataisoma žala. Jeigu bus užteršti gruntiniai vandenys, kentės ne šimtai, o tūkstančiai. Aš nusistatęs prieš skalūnus“, - teigia mokslininkas.

- Esate įvairiapusiškas gamtininkas. Vis dėlto, kuri gamtos mokslų šaka jums pati įdomiausia?

Skaityti toliau

Spausdinti

Trumpai drūtai

Ar populiarioji psichologija serga puikybe?

 

Kiekvienas žmogus, kuris pasineria į tam tikrą veiklą, ir kiekvienas besigydantis ligonis turėtų domėtis ne tik veiklos ar gydymo privalumais, bet ir slypinčiais pavojais.

Pamenu psichologijos studijas. Studentai, kurie labai uoliai studijuodavo psichologiją, gilindavosi į save, savotiškai apsinuodydavo – imdavo įžvelgti begalę savų ir svetimų trūkumų ir nuolat juos analizuodavo. Panašiai atsitinka ir su populiariosios psichologijos „prisivalgiusiu“ žmogumi: jis pasijunta daug žinąs, išmoksta diskutuoti ir ginčytis remdamasis jos sąvokomis ir dėsningumais, pakyla jo savivertė, tačiau tai nereiškia, kad pasikeičia jo charakteris ar gyvenimas. Žmogus skaito vieną knygą po kitos, eina iš vienų kursų į kitus ir vis labiau vargina kitus savo samprotavimais. Viena mano klientė kartą sakė: „Psichologinės knygos mane veikia kaip narkotikas. Perskaičiusi vieną aš iš karto stveriuosi kitos, o paskui beveik neatsimenu, apie ką skaičiau.“

Psichologija paliečia ne tik tiesiogiai su ja susiduriančius žmones. Nuo psichoanalizės išradimo laikų psichologija stipriai paveikė kultūrą ir visuomenę. Tad pamąstykime apie itin didelę įtaką visuomenei darančią populiariąją psichologiją. Tokios psichologijos žinių rasime populiariuose žurnaluose ir knygose, jos perteikiamos įvairiuose mokymuose, seminaruose, jų turi iš svetur, ypač iš Rusijos, atvykstantys mokytojai, daugelyje saviugdos centrų galime susidurti su dvasinių ir populiariosios psichologijos žinių mišiniu.

Skaityti toliau...