Apie vadybą be patarimų

 

laivasBritų laikraščio „Financial Times“ apžvalgininkė Lucy Kellaway parašė knygą „Sense and Nonsense in the Office with Lucy Kellaway“, kuri nesiūlo sėkmės formulių ir nepateikia naudingų patarimų. Galima nusistebėti: kas tada lieka perskaičius knygą? O lieka štai kas: išankstinių nusistatymų, prietarų rinkinys! Ir čia apie kitų prietarus galime tarti gerą žodį: žinodami, kokie jie, galima arba patvirtinti, kad ir mes jų laikomės, arba juos atmesti. Ir viena, ir kita šiais sudėtingais laikais mums gali išeiti į naudą, – rašo L. Kellaway. 

Lucy Kellaway: Kas ne akivaizdu, greičiausiai paaiškės, kad buvo klaidinga

1. Vadyba – vienas sunkiausių darbų, ypač kaip niekada dabar, nes iššūkiai vis didesni, ir didesni. 

2. Dauguma žmonių yra netikę vadovai. Kai kurie vadovauti itin netinka. Sunku surasti, kas tą darytų gerai. 

3. Geri vadovai turi būti ir griežti, ir švelnūs, padorūs ir negailestingi, mokėti gerai matyti bendra vaizdą ir įsigilinti į smulkmenas. 

4. Atsižvelgiant į tai kas pasakyta vadybos konsultantų, mokytojų, guru, verslo mokyklų ir verslo knygų rinka nuolat plečiasi, ir panašu, kad neribotai. 

5. Nors dauguma vadybai pagalbą teikiančiųjų siūlo abejotinos vertės produktus, tačiau vadovams vis tiek reikia protingų žmonių iš šalies patirties ir patarimų. Tačiau aklai sekti tais patarimais, ką daro dauguma įmonių, žinoma, idiotiška. 

6. Bet kuri nauja vadybos technika, pristatoma kokiu nors reklaminiu šūkiu arba madinga tapusia fraze, kelia įtarimą. Beveik tikra, kad įmonei, kuriai ji siūloma, netiks, o jeigu ir tiktų, tai vadovai tikriausiai jos nesugebės tinkamai pritaikyti. 

7. Sunku išmokyti vidutinio amžiaus šunį naujų triukų. Žmonės, kurie yra prasti komunikatoriai, netampa geresniais dėl to, kad buvo nusiųsti į kursus arba perskaitė knygą. Tobulėjimas ir pasikeitimai reikalauja ilgo, skausmingo ir atkaklaus darbo. 

8. Žmonėms patinka saugumas. Jiems patinka, kai sakoma, ką reikia daryti. Įgaliojimai ir kategoriški nurodymai yra pervertinami. 

9. Didesnę laiko dalį visi darbai yra varginantys. Jeigu kas nors tai pripažįsta, tuo geriau jam pačiam. 

Pagal www.pearsoned.co.uk

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Skaityti toliau...