Home

Verslas ir autentiškumas

Ar turi teisę šiuolaikinis žmogus suprasti, susikoncentruoti ir susitelkti į savastį, į individualumą? Kaip elgtis su tūkstančiu skirtingų patarimų, mokymų, taisyklių, teorijų, žinynų, kursų kaip REIKIA (!) patikti, būti tobulam, teisingam, neklystančiam, sėkmingam, įdomiam, mylimam, gerbiamam, daug žadančiam, laiminčiam ir t.t.?

„Tarptautinis sąmokslas“

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė romane „Placebo“, kaip niekas kitas, puikiai pavaizduoja milžinišką žmogaus patiriamą spaudimą elgtis, galvoti ir jausti pagal kokį nors standartą. Desperatiškas noras ir pastangos pasiekti iš kažkur atsiradusius „aukščiausius standartus“, virsta savo nuožmia priešybe, negatyvu, juodu šešėliu, nes galutiniu ir neginčijamu standartu tampa jaustis menku, abejojančiu, netobulu, ieškančiu savo trūkumų, plojančiu TV šou programose bei nuolat ką nors „prasmingai“ darančiu. Pavyzdžiui, protingai ir itin teisingai pasirenkančiu skalbimo miltelius. Tai toks nepaaiškinamas, pražūtingas, visa apimantis standartų užvaldymo, visa ko gerinimo gaivalas, kad jis prilyginamas griežtai organizuotam tarptautiniam sąmokslui. Nepaisoma esminės žmogaus gyvenimo šerdies, kas veda prie tikros savižudybės arba prie zombiško gyvenimo, o tai beveik tolygu.

Pagrindimui, kad tokia tendencija yra, pacituosime (J. Ivanauskaitės stiliumi) Lietuvos Ryto 2003/08/16 straipsnį „Įžymybių garbinimas — pavojingas potraukis“: „trečdalis žmonių kenčia nuo „įžymybių garbinimo sindromo“; „garsenybių garbintojai daug dažniau už kitus žmones jaučia nerimą, serga depresija ir kenčia dėl nesugebėjimo pritapti visuomenėje“.

Individo autentiškumas įprasminant savo egzistenciją (tikslą, darbą, jausmus), yra jo identiteto, savasties klausimas — nuo seno vienas iš svarbiausių. Ypač opus jis yra šiais, daiktų, žinių ir informacijos agresijos laikais, kai kiekviename žingsnyje tiesiog privaloma daryti kardinalius pasirinkimo (susitapatinimo) sprendimus. Neretai manoma, kad galima būti viskuo, kad galima nueiti į kursus ir iš esmės patobulėti, pasikeisti, tapti tokiu, kaip kolega ar kaip idealas, kad viskas, ką mes darome, kaip nors padeda. Šiukštu negalima sustoti, nors trumpam palikti „reikalus“. Būtina geisti to, ką dar galima papildomai pri(si)jungti. Pri(si)jungti, tačiau prie ko?

Kathy Kolbe, amerikietė, garsaus tėvo duktė, žmona, mama, žurnalistė, mokslininkė, teoretikė, verslininkė, vadovė, konsultantė, priešingai nei daugelis, teigia, kad JŪS TURITE įgimtą, nekintantį TALENTĄ, kiekvienas žmogus turi talentą. Ar galite tuo patikėti? (Na, talentą gal turi Sabonis, gal dar Čiurlionis buvo talentingas).

Talentas yra būdas, kuriuo mes lengviau, greičiau atliekame užduotis, sprendžiame problemas, siekiame tikslo, kuriame. Padarydami tai savaip. Kad “pateisinti” savo individualumą nebūtina gauti ordiną ar patekti į Guiness knygą. Dauguma vis dar linkę ieškoti „autoritetų“ patikrintų receptų, mėgdžioti, prisitaikyti, protingai elgtis. Tuo tarpu talentas tūno mumyse, kantriai laukdamas leidimo atsiskleisti. Vaikystėje ir kartais vėliau jis atsiskleidžia spontaniškai, veržliai, nepaisydamas, kas yra išmokta, „teisinga“, padėdamas mums bei mėgindamas įgyti mūsų pasitikėjimą, pripažinimą. Jeigu tai jam pasiseka, liekame skirtingi, nestandartiški, tačiau autentiški. Ar tai svarbu? Ar tai tikrai svarbu, kai vyksta tokie procesai, kaip ekonomikos globalizacija, Artimųjų Rytų krizės, Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą? Ar verta toliau gadinti popierių rašant apie tai, gaišti laiką skaitant ir kalbant? Gal verta, jeigu nors kiek viduje tikite, kad jūs pats savaime esate šio to vertas. Nepaisant, ar šiandien jums sekasi, ar ne, esate šlovės viršūnėje, ar nuo jūsų visi nusisuko, esate per senas ar per jaunas, plonas — storas, grėsmingas viršininkas ar nepripažntas poetas... Verta, jeigu norite, kad būtų tai, ko norite.

Kathy Kolbe gyvenimo darbas

Kathy Kolbe atrado, kad kiekvienam žmogui būdingi tam tikri įgimti talentai — instinktyvūs būdai labai efektyviai veikti, kurti, spręsti problemas ar siekti tikslo. Tie būdai — tai rinkti faktus, organizuoti, generuoti idėjas ir siekti fiziškai apčiuopiamų sprendimų. Šių veikimo būdų ir jų intensyvumo derinys sudaro kiekvieno žmogaus MO (Modus Operandi). Elgdamasis pagal savo prigimtį, žmogus natūraliai džiaugsis buvimu savimi, pasitikės savo pasirinkimais, didžiuosis pasiekimais.

Kathy Kolbe savo gyvenimą pašventė tam, kad suprastų, kodėl kiekvienas iš mūsų, nors ir apdovanotas talentais po lygiai, neveikia vienodai gerai. Daugiau nei 500000 atvejų analizė įtikinamai parodė, kad veikiama žymiai efektyviau ir su didesniu pasitenkinimu, kai pasitikima, pasikliaujama kiekvienam savita instinktyvios energijos forma. Jeigu būna atvirkčiai, tai nesukuriama nieko nauja, kartojami tik įprasti standartai, įprasti sprendimai.

Jūs esate niekuo neypatingas, jeigu nesate savimi, todėl:

-- Nenupirksite ir neparduosite tiesiog tam tinkamu momentu.

-- Nesureaguosite tinkamai ir neperteiksite tos būsenos, kuri santykius nukreipia teisinga linkme.

-- Nepasakysite „Taip“, kol galimybė dar nepasitraukė, arba „Ne“ reikiamu laiku.

Kaip atpažinti savo prigimtį, kaip ją išnaudoti? K. Kolbe knygoje „Powered by Instinct: 5 Rules For Trusting Your Guts“ siūlo penkias taisykles, kaip laužyti taisykles, kad apie savo gyvenimą galėtumėte pasakyti: „veikiu tikslingai, aistringai ir įtikinamai“:

# 1. Veikite — kol dar neapgalvojote. Apgalvoti pirmiausia, reiškia pakartoti tai, kas jau buvo padaryta anksčiau.

# 2. Išprovokuokite — save. Laukti leidimo, reiškia niekada nebūti priešakyje.

# 3. Įsipareigokite — bet labai mažai. Sutelkite energiją aukščiausiems prioritetams, nešvaistykite savo geriausių pastangų.

# 4. Būkite atkaklus — įveikdamas kliūtis. Būkite savimi aistringai, pasinerkite į save.

# 5. Nedarykite nieko — kai nieko nedarymas padeda. Jei nepatinka, kaip jaučiatės dėl to, ką darote — sustokite ir nedarykite! Sustokite ir atgaivinkite savo energiją.

Žurnalas „Time Magazine“ Metų Žmogumi išrinko Kathy Kolbe kartu su dar šešiais amerikiečiais dėl jų dvasios pavyzdžio visiems — išrasti, išdrįsti, būti ryžtingu ir energingai įveikti iššūkius.

Verslo autentiškumas

Kompanijos balansas atspindi verslo vertę praeityje. Žvelgiant į priekį, svarbu sukurti prielaidas, kad verslas ir ateityje išliktų gyvybingas — visuose lygiuose laiku pastebėtų ir išspręstų problemas, kol jos dar neįgavo destruktyvaus pagreičio, įžvelgtų ir pasinaudotų galimybėmis, inicijuotų mokymąsi — tęstinį gebėjimą sukurti trokštamus rezultatus. Šie „minkštieji“ rodikliai kuriami formuojant mokymosi, žinių valdymo politiką, puoselėjant kompanijos atvirumo ir pasitikėjimo kultūrą, auginant lyderius, pertvarkant veiklą — atsijojant nebūtinus, neesminius elementus ir susitelkiant ties prioritetais.

Pats verslas yra sistema ir jo valdymas taip pat būtinai turi būti sistemingas. Tačiau svarbiausi gyvybingo verslo veiksmai yra nestandanrtiniai sprendimai, t.y problemų aptikimas ir naujų galimybių įžvelgimas. Nestandartiniai sprendimai yra kažkieno autentiškas balsas, paskytas iš anksto, kol dar nėra akivaizdžių įrodymų. Kad jis būtų pasakytas ir išgirstas, sistema turi būti atvira ir jautri. Kaip jai tokiai būti, kai kiekvienas nukrypimas, tegul ir gera linkintis, pačia savo esme griauna nusistovėjusią tvarką? Visos, taip vadovėliuose garbinamos permainos, taip pat ardo sistemas, arba net paties verslo pamatus. Argi galima tai pakęsti?

Kai kurios kompanijos siekia išspręsti šią valdymo dichotomiją — turėti patikimas sistemas ir nestandartinius sprendimus tuo pačiu metu. Bent viena vadybos sistema turi būti skirta vadovams, komandoms ir visiems darbuotojams suprasti žmonių psichologinius skirtumus ir jų išdavas — matomus, akivaizdžius elgesio skirtumus. Suprantant skirtybes ir jų sukuriamą unikalų įnašą, nestandartiniai veiksmai tampa taip pat valdomu veiksniu — nebe chaoso nešėjais, bet turtinga įvairove, ne diferencijavimosi, bet vienijimosi priežastimi, ne daryk-kaip-aš-sakau, bet pasitikėjimo principu, ne sankcijų, bet atvirumo kultūra. Pavyzdžiui, Nomeda puikiai atlieka 10 darbų vienu metu, netgi esant laiko ceitnotui, o Virgis iškapsto bet kokią reikalingą informaciją. Tačiau kaip ramiai toleruoti, kai vienas „piktybiškai“ vėluoja, o kitas gaišta brangų laiką „be reikalo“ naršydamas internete ar rūšiuodamas perskaitytus plėšomo kalendoriaus valstiečiams lapelius? Mandagus toleravimas, geriausiu atveju, reiškia ignoravimą to, kas yra skirtinga. Supratimas leidžia įvertinti ir pasinaudoti skirtumais ir jų sukuriamu unikaliu įnašu.

„Nė viena organizacija negali būti sėkminga, kol jos žmonės neturi laisvės būti savimi“ Kathy Kolbe, Conative Connection Kolbe sistema beveik 20 metų padeda stambaus ir smulkaus verslo kompanijoms pasitikti didžiausią iššūkį — įvardinti specifinius nekintamus (ir skirtingus!) žmonių talentus bei sutelkti juos bendram darbui. Tikrasis klausimas organizacijoms, siekiančioms produktyvumo, veiksmingumo ir konkurencinio pranašumo yra ne tas, ar Kolbe sistemos taikymas duos rezultatų (tikrai duos), bet ar įmonės gali NEpanaudoti šių galimybių, ar dar turi laiko laukti, kol kažkas kažkaip savaime išsispręs?

Written by Ina Savickienė. Posted in Idealus darbuotojas

Print