Patrauklios programėlės skinasi kelią kaip mokymo priemonės


Sunku šiais laikais rasti žmogų, kuris nesinaudotų mobiliuoju telefonu, nežinotų, kas yra faksas, GPS arba internetas. O juo labiau, jeigu tai jaunas žmogus – studentas, moksleivis, paauglys ir netgi pradinukas. Visi, kas bent kartą rankose laikė „iPhone“ arba kito prekės ženklo analogą su „Android“ operacine sistema, puikiai žino, kas yra „apsas“ arba lietuviškai – programėlė, kurią atsisiuntus į savo mobilųjį gali patogiai rasti informaciją, susisiekti, užduoti klausimus ir gauti atsakymus, sužinoti įstaigų darbo laiką, restorano meniu, rasti adresus, klausytis muzikos arba žiūrėti video, kuriuos tau siūlo draugai arba norinčios padidinti savo prekių pardavimus komercinės įmonės. 

Pasirodo, sukūrus naujam gaminiui specialiai mobiliesiems įrenginiams skirtą programėlę naujiena bemat susidomi šimtai tūkstančių vartotojų. Todėl, kad mobiliuosiuose įrenginiuose kur kas patogiau naudotis specialiomis programėlėmis nei naršyti internete kaip kompiuteryje. Tiesiog šia kryptimi juda visa šiuolaikinė technologija. Programėlių poreikis nemažėja dar ir dėl to, kad įvairių operacinių sistemų konkurencija verčia atskirai kurti kiekvienai sistemai jos aplinkoje veikiančią programėlę.

Jau aiškiai ryškėja ir naujausia tendencija programėles naudoti mokykloje, mokymo tikslais. Tam viskas parengta tarsi savaime. Visi mokiniai turi mobiliuosius telefonus, planšetes, nešiojamuosius kompiuterius. Mokiniai šiomis priemonėmis bendrauja ir tarpusavyje, ir su mokytojais. Pasauliniai informacinių technologijų ir įrangos gamintojai seniai suprato, kad mokykloje slypi didelės jų verslo plėtros galimybės, nesenkantis rinkos segmentas, ir kovoje su konservatyvia, tarkime „klasikine“, švietimo sistema pergalę pasiekė be mūšio. Ir sunku pasakyti, kas vaikus žavi labiau: mobiliojo, bendrauti leidžiančio ryšio galimybės, ar tie madingai daikčiukai, kuriuos laikydamas rankoje iš karto gali artodyti kaip suaugusieji ir labiau patikti bendramoksliams ir bendraamžiams. Todėl situacija darosi paradoksali: visame pasaulyje mokykla, pažangiausios šalių švietimo sistemos, siekia mokinių palankumo bandydamos, kaip nors patekti, prasibrauti į jų mobiliuosius įrenginius. Nes, pasirodo, tai lengiausias, natūralus mokytojo ir mokslo autoriteto įtvirtinimo kelias.

Į mobiliuosius įrenginius atsisiuntus mokymo programėlę visa klasė gali dalyvauti sprendžiant konkretų uždavinį, arba atsakinėdama į kontrolinius klausimus parodyti žinias, ko išmoko. Kartu dėl galimo momentinio atgalinio ryšio mokytojas mato kiekvieno mokinio klaidas, teisingus ir klaidingus atsakymus. Programėlės, beje dažnai turinčios vaikų pamėgtų kompiuterinių žaidimų elementų, gali būti naudojamos dėstant įvairiausius dalykus pradedant chemija ir baigiant kalbų mokymu.

Šio naujo patrauklaus mokymo būdo galimybėmis teko įsitikinti asmeniškai šiemet dalyvaujant „Grundtvig“ fondo programos (Lietuvoje fondą atstovauja Švietimo mainų paramos fondas) surengtuose mokymuose vasario 4–9 dienomis Leuvene, Belgijoje. Dėstytojai, mokytojai ir švietimo specialistai iš 12 Europos šalių išklausė mobiliųjų programėlių kūrimo kursą. Kaip pabrėžė mokymus surengusi įmonė „ATiT“, tai tik pradžia. Pirmiausia kalbama apie paprastas programėles, pradžiamokslį, kurį įvaldžius, atsiskleidžia didelės perspektvos. 

Kaip buvo matyti iš dalyvių kuriamų programėlių, jų taikymo srities neriboja niekas. Jos gali būti skirtos darželinukams, veikiantieji programėlės objektai – gėlytės, drugeliai, šuniukai ir kačiukai – vaikus mokys pirmosios pažinties su jiems artima aplinka. Pradinukams skirta programėlė, prašanti vaikų teisingai pasirinkti daiktų spalvas ir formą, moko loginio mąstymo pradmenų. Matematikos, fizikos ir chemijos kursas patraukliai dėstomas sukūrus objektus, kurie gali būti futbolo kamuolys, svarstyklės arba medžiagos sandaros elementai – protonai, neutronai ir kt. Programėlės objektams suteikiamos „mokomosios“ veikimo savybės – judėjimo trajektorija arba kitos mokymo scenarijui reikalingos savybės. Taip pat dalyko gali būti mokoma ir pačius mokinius įtraukiant į paprastų programėlių kūrimą, kada stengiantis ją „užprogramuoti“ iki smulkmenų įsigilinama į dalyko turinį.

Mokymų metu, dirbdami vienoje grupėje kartu su kolegėmis Marieken Dewitte iš Belgijos ir  Ana Herranz Ispanijos, sukūrėme programėlę, kurios pagalba mokoma pasirinkti sveiką maistą. Scenarijaus eigoje vartotojas rinkdamasis vieną patiekalą iš dviejų (pavyzdžiui, obuolys arba „Coca-Cola“) galiausiai atskleidžia savo mitybos įpročius. Tai savotiškas testas. Pabaigoje vartotojui pateikiams nuotaikingas jo rezultatų įvertininmas jį priskiriant vienai iš trijų toteminių gyvūnų kategorijai: mėsėdžiai – Tigrai; smalsūs visko ragaujantys – Voverės; valgantys daug daržovių – Pandos. Programėlė gali būti skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, nes maistą, valgomus–nevalgomus dalykus skiria netgi mažamečiai. Rezultatų išaiškinimas suaugusiems gali būti sudėtingesnis ir pagrįstas mokslo duomenimis, o vaikams paprastas: sodo obuolius valgyti – sveika!

Daugeliu programų bei įrankių programėlėms kurti galima naudotis nemokamai. Ypač tomis tinkamomis pradėti mokytis. Tarp tokių galima paminėti „Game Salad“. Ji pirmiausia naudojama žaidimų kūrimui. Taip pat naujausia „Jquery Mobile“ versija, skirta kurti programles internetiniams puslapiams.

O pabaigai, kaip sakė mokymus vedęs technologijų treneris Serge de Beer, svarbu programėlės pabaigoje įdėti du mugtukus. Vieną – „Grįžti į pradžią“, kitą – „Žaidimo pabaiga“. Žinoma, čia aprašytuoju atveju tai tik pradžia. Ir, norime to ar nenorime, nepastebimai jau gerokai nutolusi nuo savo pradžios: mobiliųjų įrenginių ir interneto mokomosios programėlės tapo neatimama šiuolaikinio mokymo priemonė, nors mums kartais dar vis atrodys, kad juoda mokyklinė lenta ir kreida klasėje svarbiausios... Bet ką tada sakysite apie išmaniuosius „Google“ akinius? Akinių rėmelyje ir stikluose, – tik pamanykite, – telpa kompiuteris, fotoaparatas, videokamera, internetas, vaizdo monitorius, mobilusis telefonas ir dar neįsivaizduojamai kas... Tačiau tai jau kito straipsnio tema. Kas nekantraujate, „pagūglinkite“ patys čia.

 

Informacija parengta pagal 2013 02 04-09 kvalifikacijos kėlimo programos „Creating (simple) educational apps“ medžiagą. Programą organizavo Audiovisual Technologies, Informatics & Telecommunications (ATiT) iš Belgijos. V. Savicko dalyvavimas buvo finansuotas iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią Lietuvos respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Medžiaga atspindi dotacijos gavėjo, bet ne Švietimo mainų paramos fondo, Europos komisijos ar jos institucijų požiūrį. Komisija neatsako už už medžiagos turinį bei už galimą informacijos panaudojimą.

  

Nuotraukose: 

  1. Dabar mokyklinę lentą vis dažniau atstoja projektoriaus ekranas.
  2. Į mokymus mokytojams teko atvažiuoti su nešiojamaisiais kompiuteriais, planšetėmis ir mobiliaisiais.
  3. Obuolys – programėlės elementas ir mokymo priemonė...

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Skaityti toliau...