Prof. Antanas Mockus komentuoja tyrimus, atskleidžiančius tam tikras lietuvių vertybines nuostatas. Kai kurios iš jų - destruktyvios ir keistinos. Pasak profesoriaus, emigracija ir savižudybė abu yra nusikaltimai, nes atima iš tautos dalį jos pajėgumų.

Buvęs kandidatas į Kolumbijos prezidentus, topologijos profesorius Antanas Mockus linki įveikti lietuviams nekompetencijos baimę ir labiau kovoti su smurtavimu tiek prieš save, tiek prieš kitus.

Profesorius atkreipė dėmesį į tyrimus, kurių duomenys rodo, kad lietuviai labai vertina darbą, tačiau sąlyginai mažai vertina šeimą, laisvalaikį, labai menkai vertina draugus, religiją. Tyrimai rodo, kad šios takoskyros dar labiau gilėja - darbas vertinamas vis labiau, o tokiems dalykams kaip religija skiriamas vis mažesnis dėmesys.

67 proc. Lietuvos žmonių nurodo, kad jiems šeima yra labai svarbi, 65 kitose pasaulio šalyse šis procentas svyruoja tarp 61 ir 99. Draugai yra svarbūs tik 19 proc. lietuvių, tai yra mažiausias procentas tarp visų tirtų šalių.

Šiandien kinų filosofija yra vienas populiariausių kursų tarp Harvardo studentų. Konfucijaus ir Laodzi idėjos pasirodė esančios veiksmingesnės už pozityviosios psichologijos dogmas. 

Štai kelios idėjos sėkmingam gyvenimui, kurių galima pasimokyti iš praeities išminčių, rašoma psychologies.ru. 

Nustokite „ieškoti savęs“ 

Šiandien daug kas mėgsta sakyti: svarbu surasti save, suprasti, kas tu esi. Rytų išminčiai skeptiškai vertintų tokią idėją. Daugialypės ir netvarkingos konstrukcijos, kurias mes vadiname asmenybėmis, ateina ne iš vidaus, o iš išorės. Jos sudarytos iš visko, ką mes darome: kaip mes sąveikaujame su kitais, kaip reaguojame į tai, kas vyksta su mumis, kuo gyvenime užsiimame. Nepaisant to, mes visą laiką būname kitokie. Mes elgiamės skirtingai priklausomai nuo to, su kuo konkrečiu momentu kalbame: su mama, artimu draugu ar kolega. Kiekvienas iš mūsų esame iki viršaus pripildyta skrynia, kuri remiasi į kitas skrynias. Kiekvienas susidūrimas keičia mūsų konfigūraciją. Tai, kas mes esame – nuolatinių pasikeitimų ir naujos patirties įtakos mūsų gyvenimui rezultatas. 

Jau daugelį šimtmečių žmonės vis svarsto, kaip reikia pasiekti laimę. Toks klausimas kyla ne tiek pavieniams asmenims, bet ir valstybių valdžios elitams. Todėl nenuostabu, jog ir valstybių mastu laimė buvo siektinas dalykas ir budistinėse, ir kitų religijų šalyse. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį kai kurių valstybių vyriausybės taip pat pradėjo vis labiau svarstyti apie naują politikos kryptį, nes tapo aišku, jog besaikis BVP aukštumų siekis ne visąlaik veda link žmonių laimės.  Į šią problemą ekonomistai atkreipė dėmesį jau XX amžiaus antroje pusėje, kai maža daugelio užmiršta Butano karalystė pradėjo vykdyti į žmonių laimę orientuotą politiką.

Butanas – pavyzdys visam pasauliui?

Viskas prasidėjo naujojo karaliaus atėjimu į valdžią. Jau savo inauguracijos kalboje būsimasis Butano karalius Jigme`as Singye`as Wangchuckas apibrėžė savo politikos mąstymo kryptį: „Pažangos negalima matuoti vien tik į šalį įplaukiančiais pinigais. Tikras progresas bus tik tada, kai materialinė ir dvasinė pažanga eis sykiu“. Šiuo savo pasisakymu karalius rėmėsi visą savo valdymą.

Tekstas parengtas pagal George‘o Weigelio kalbą Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą dvidešimtmečiui paminėti 2013 m. rugsėjo 4 d.

Man didelis malonumas atvykti į jūsų šalį ir pasidalinti kai kuriomis mintimis, susijusiomis su Jono Pauliaus II vizitu į Lietuvą, ir ką tai reiškia Lietuvai, Europai bei visam pasauliui XXI amžiuje. Yra nemažai šiam popiežiui būdingų dalykų, tačiau, matyt, pats svarbiausias, kalbant apie šią iškilią asmenybę, yra tas, kad jis niekada negyveno brandžioje demokratijoje, tačiau prisidėjo sprendžiant daugelį iššūkių, kurie atvedė mus į XXI amžių. Jums, švenčiant dvidešimtąsias Jono Pauliaus II pastoralinės kelionės į Lietuvą metines, norėčiau priminti du jo svarbius dokumentus.

Pirmasis šių dokumentų yra 1991 metų enciklika „Centesimus Annus“ („Šimtieji metai“). Šiame nepaprastai svarbiame dokumente Jonas Paulius II aprašo laisvą ateities visuomenę, kuri bus sudaryta iš demokratinės politinės bendruomenės, laisvos ekonomikos ir atitinkamos viešosios moralinės kultūros. „Centesimus Annus“ pabrėžiama kultūros pirmenybė. Ten rašoma, kad reikalinga tam tikra žmonių kategorija, pripažįstanti atitinkamas vertybes. Pabrėžiama, jog šie žmonės turi dirbti išvien, kad prisidėtų prie žmonių gerovės ir solidarumo plėtros. Popiežius mums teigia, jog svarbu, kad vyriausybės bei ekonominės struktūros veiktų gerai, būtų tinkamai organizuotos, tačiau institucijos neveikia pačios savaime, reikalingi žmonės, kurie vadovaujasi tam tikromis vertybėmis.