Reklamuokitės čia

Arba skelbkite informaciją apie savo renginius

Tel.: +370 688 10985

Spausdinti

Permainų knygos kilmės legendos

Autorius Ina Savickienė. Paskelbta: Istorijos ir mitai

 

Permainų knygos (Idzin arba Yijing) istorija prasideda nuo Fusi, pirmojo ir svarbiausio Kinijos imperatoriaus, paklojusio pamatus kultūrai. 

Manoma, kad Fusi buvo šamanas, mokėjo tramdyti laukinius gyvūnus, telepatiškai su jais bendraudamas, ir galėjo valdyti orus. Jis išrado kaip sugauti žuvį, paspęsti spąstus, sudaryti kalendorių, išmatuoti kampus taip pat kulinarijos, muzikos ir rašymo menus. Fusi atrado ir aštuonias trigramas. 

Senovėje Fusi valdė pasaulį, kuriame mes gyvename

Jis pažvelgė aukštyn ir pamatė simbolius, pasiųstus iš dangaus.

Jis pažvelgė žemyn ir pamatė Žemėje modelius.

Jis suprato žymes ant paukščių ir gyvūnų

ir vietų, kur jie gyveno Žemėje.

Jis atkreipė dėmesį tai, kas buvo šalia jo kūno.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kas buvo toli.

Tada spontaniškai išvedė aštuonias diagramas,

Kad nustatytų ryšį su ryškiausiomis dvasiomis

ir kategorizuotų nesuskaičiuojamos daugybės dalykų prigimtis.

Jis buvo pirmasis panaudojęs Permainas padėti žmonėms.

(Iš Ta Chuan į anglų k. vertė Stephen Karcher. Iš anglų į lietuvių vertė I. Savickienė)

 

Tai yra viena kilmės versija. Kita sako, kad Fusi vaikščiojo palei Geltonąją upę, kai drakonas pakilo iš vandens, parodydamas ypatingus ženklus. Suprantama, Fu Hsi buvo atidus: jis suprato, kad išmintis ateina įdėmiai stebint gamtą. Fusi stebėjo šiuos ženklus ir iššifravo juos kaip anksčiau už Dangiškąją (t.y. pamatinę) esančią trigramų seką.  Išsamiai studijuodamas ženklus kartu su gamtos pasauliu aplink save ir savyje, Fu Hsi suprato, kaip trigramos atspindi svarbiausias tiesas apie energijos judėjimą. Tuo būdu jis padėjo pamatus tradicinei kinų pasaulėžiūrai ir pačiai Permainų knygai (Idzin).

Spausdinti

Justinas Mikutis – laisvas žmogus nelaisvoje aplinkoje

Autorius V. Žukas. Paskelbta: Istorijos ir mitai

 

Lygiai prieš 90 metų gimė mąstytojas Justinas Mikutis (1922 04 27) – vienas didžiausių XX a. žmonių Lietuvoje.

Juoduoju sovietmečiu vaikštinėdamas po Vilnių, Kauną ar gimtąją Žemaitiją, atvykęs pas grįžusius iš lagerių bičiulius sibiriečius arba netikėtai užgriuvęs pas Lietuvos kultūros žmones – literatus, kompozitorius, dailininkus – išsyk pradėdavo deklamuoti ir nagrinėti Vytautą Mačernį, Osipą Mandelštamą, Georgą Traklį, Šekspyrą, Lermontovą, Hölderlyną, Puškiną, naršė skersai išilgai Dostojevskio, Grahamo Greene‘o, Faulknerio romanus, Čaplino ir Bergmano filmus. O muzika – ypač Bachas, Mozartas ir Beethovenas – buvo jo nuolatinių susižavėjimų ir kalbų objektai. Būdamas paradoksų meistras, J. Mikutis sakė: „Mozartas užgydo žaizdas anksčiau negu jos atsiranda“, arba „Dar klausimas, kas yra svarbiau – Bachas, ar visi kiti kartu sudėjus...“.

Iš dailės reiškinių jis kėlė kuklią viduramžių architektūrą („Lyg pumpurėlis prieš pat žiedo išsiskleidimą“), romaniškas freskas, gotikos vitražus, Rubliovą, Rembrandtą, iš modernistų – P. Cezanne’ą, H. Matisse’o žuvytes, S. Dali „Paskutinę vakarienę“, iš lietuvių – visą Antaną Samuolį, ankstyvąjį Kisarauską, Antano Kmieliausko skulptūras.  

Spausdinti

Ledkalnis tuo aukštesnis, kuo daugiau jo po vandeniu nematyti: Iljos Lemeškino Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas* (recenzija)

Autorius Dainius Razauskas. Paskelbta: Istorijos ir mitai

 

Kas yra senuose rankraščiuose minimas Sovijus - lietuviškasis Buda, Dionizas, o gal tiesiog velnias? Ilja Lemeškinas savo knygoje pateikia įvairias versijas, o Dainius Razauskas šias pastangas recenzuoja. 

Kitados man paliko didelį įspūdį Karlas Kastaneda (Carlos Castaneda), kurio kūriniuose radau itin daug iškalbingų įvaizdžių, alegorijų bei metaforų, paaiškinusių ar bent leidusių naujaip išvysti ne vieną gyvenimo reiškinį. (Ir šiuo atžvilgiu, beje, visai nesvarbu, ar autorius tikrai buvo tapęs senovės toltekų dvasinę tradiciją paveldėjusio indėno mago Donchuano mokiniu, ar jo kūriniuose viskas „išgalvota“.)

Vienas iš tų įvaizdžių, padariusių man įspūdį ir sudėjusių į savo vietas asmeniškai man labai svarbius dalykus, kalba apie „tonalį“ ir „nagvalį“. „Nagvalis“ – tai visiškos nežinomybės, paslapties, mirtinos grėsmės ir kartu neribotų galimybių sritis, visų stebuklų šaltinis, mūsų žodžiais tariant, maždaug „anas pasaulis“. O „tonalis“ – tai visa ko įprasto, suprantamo, žinomo sritis, maždaug „mūsų pasaulis“. Riba tarp jų ne geografinė, bet priklauso nuo sąmonės būsenos. Taigi tikro mago tikslas – prasiskverbti ir galų gale visai išeiti į „nagvalį“, tačiau norėdamas tai padaryti ir nepražūti, jis turi įsitvirtinti „tonalyje“, įvaldyti „tonalį“. 

Spausdinti

Jurgita ir Garis Antoine: „Amerikiečiai labai mažai žino apie indėnus“

Autorius bernardinai.lt. Paskelbta: Istorijos ir mitai


Daugelis mūsų vaikystėje ir jaunystėje domėjomės indėnais. Skaitėme Karlo Majaus, Džeimso Fenimoro Kuperio, Lizelotės Velskoph-Henrich romanus, žiūrėjome Sergio Leonės vesternus.  Vyresnės kartos žmonės papasakos apie to meto jaunimo „dievuką“, jugoslavų kilmės aktorių Goiko Mitičių ar prancūzą Pierą Brisą, suvaidinusį apačių vadą Vinetu. Vėliau dauguma subrendome ir užsiėmėme „rimtesniais“ dalykais, tik nostalgiškai prisimindami laikus, kai „žaidėme indėnus“. Tačiau yra žmonių, kurių jaunatviškas susidomėjimas indėnais nesibaigė ir peraugo į rimtas mokslines studijas. Viena iš jų – antropologė Jurgita (Saltanavičiūtė) Antoine, Oklahomos universitete JAV apsigynusi disertaciją apie lakotų kultūrą. Dabar Jurgita dirba Sinte Gleška universitete, esančiame Rouzbudo indėnų rezervate, Pietų Dakotoje. Čia ji sukūrė šeimą, turi beveik metų dukrytę Medeiną. Jurgitos vyras, lakotas Garis, pasak jos, yra žmogus, turintis daugybę talentų: grojo gitara roko grupėje „Wakinyan“, kurių albumas 2001 metais buvo nominuotas NAMA (Native American Music Awards), taip pat visuomet susižeria pagrindinius prizus šaudymo iš lanko varžybose, bėga maratonus, kasdien mokytojauja Paauglių sulaikymo centre, kuriame dirba su ypač sunkaus elgesio vaikais, šeimą aprūpina maistu iš gamtos „supermarketo“ – medžiodamas... Šiuo metu Jurgita su šeima vieši Lietuvoje ir buvo pakviesta apsilankyti www.bernardinai.lt redakcijoje beir pasikalbėti apie indėnų gyvenimą. 

Spausdinti

Kaip vadinti - Lietuva, Lithuania ar Reinland?

Autorius Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė. Paskelbta: Istorijos ir mitai

Per olimpines žaidynes Londone Lietuvos krepšininkus palaikanti sirgalių banga skandavo „Lie–tu–va“. O kodėl ne „Lith–u–a–ni–a“? Amerikiečių auksiniams krepšinio berniukams ir jų gerbėjams baimės įvariusi baltai žalia rinktinė privertė juos ne tik pagooglinti, kur ta Lietuva yra, bet ir susidomėti jos vardo kilme. O kiek iš mūsų žino, kodėl pasauliui kitomis kalbomis prisistatome kaip Litwa, Litauen, Lituanie arba Lithuania?

Amerikietis siūlo Lietuvą vadinti Rainlandu

Interneto portale Statesman.com amerikiečių žurnalistas Kenas Hermanas publikuotame komentare „We say Lithuania; they say Lietuva; why not Rainland?“ („Mes sakome Lithuania, jie sako Lietuva, kodėl ne Rainland?“) susidomėjo lietuvių krepšinio gerbėjų skanduojamu šalies vardu. Amerikietis nepatingėjo pasiaiškinti, ką jis reiškia.

K. Hermanas paskambino į mūsų šalies ambasadą Jungtinėse Valstijose. Ambasados atstovė Inga Lukavičiūtė (jos pavardės ir pareigų oficialiame Užsienio reikalų ministerijos puslapyje tarp LR ambasadoje ir konsulatuose dirbančiųjų Jungtinėse Valstijose nepavyko rasti) amerikiečiui paaiškino, kad Lietuvos vardas angliškai yra Lithuania, o lietuviai jį taria Lietuva.

Darbuotojų kaitos sąnaudų skaičiavimas

Kaip išmatuoti personalo sprendimų kuriamą vertę ir poveikį verslo rezultatams?
Naudinga metodika personalo specialistams

Darbuotojų atrankos interviu technika

Kaip gaudi daugiau informacijos ir įvertinti kandidato tinkamumą?
Ypač efektyvi priemonė vadovams ir personalo specialistams

11 vadovų pareigų aprašų

Kokios yra skirtingų vadovų pagrindinės pareigos ir atsakomybės?
Naudinga kuriant savo įmonės pareigų aprašymus arba norint palyginti su esamais