Šiandien rekomenduojame

Žmonių laimė kaip politikos tikslas - Butano pavyzdys


Jau daugelį šimtmečių žmonės vis svarsto, kaip reikia pasiekti laimę. Toks klausimas kyla ne tiek pavieniams asmenims, bet ir valstybių valdžios elitams. Todėl nenuostabu, jog ir valstybių mastu laimė buvo siektinas dalykas ir budistinėse, ir kitų religijų šalyse. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį kai kurių valstybių vyriausybės taip pat pradėjo vis labiau svarstyti apie naują politikos kryptį, nes tapo aišku, jog besaikis BVP aukštumų siekis ne visąlaik veda link žmonių laimės.  Į šią problemą ekonomistai atkreipė dėmesį jau XX amžiaus antroje pusėje, kai maža daugelio užmiršta Butano karalystė pradėjo vykdyti į žmonių laimę orientuotą politiką.

 

Butanas – pavyzdys visam pasauliui?

Viskas prasidėjo naujojo karaliaus atėjimu į valdžią. Jau savo inauguracijos kalboje būsimasis Butano karalius Jigme`as Singye`as Wangchuckas apibrėžė savo politikos mąstymo kryptį: „Pažangos negalima matuoti vien tik į šalį įplaukiančiais pinigais. Tikras progresas bus tik tada, kai materialinė ir dvasinė pažanga eis sykiu“. Šiuo savo pasisakymu karalius rėmėsi visą savo valdymą.

Read more ...

Ką slepia moterų rankinės

 

Damų rankinės slepia paslaptis, taip pat ir tokias, kurios susijusios su visuomenine moters padėtimi. Jau kuris laikas rankinės - kaip ir kiti vartojimo objektai - darosi vis didesnės. „Ką tai reiškia?“ - savo esė „Mažoji moterų rankinių fenomenologija“ klausia vokiečių publicistė dr. Andrea Roeding. Šis puikus tekstas paskelbtas šveicarų dienraštyje „Neue Zurche Zeitung“.

Štai sėdi ji ant pievelės, nuogas kojas parietusi į dešinę, ir žvelgia stebėtojui tiesiai į akis - su baimės, lūkesčių ir agresijos išraiška vienu metu. Lūpos truputį pravertos, ilgi plaukai sušukuoti į dešinę. Kaire ranka pasirėmusi už nugaros, tarytum loštųsi atgal. Dešine ranka, sugniaužta į kumštį, tvirtai laiko prispaudusi prie savęs dvi baltas rankenas. Pusiau ant žolės, pusiau ant kelių guli didelė keturkampė lygios odos rankinė. Galbūt švelniai tvirta dama kitą akimirką kam nors užvoš per galvą šiuo masyviu odiniu maišu, gal atsiguls ant nugaros. Nesvarbu, kas nutiks, savo rankinės ji tikrai nepaleis iš rankų.

Continue Reading

Print

Dėl ko apgailestaujama prieš mirtį

 

B. Ware savo knygoje rašo apie mirštančių žmonių fenomenaliai skaidrų žvilgsnį į savo gyvenimą ir kaip mes galime šio to pasimokyti iš jų išminties, kad savo mirties valandą turėtume mažiau nuoskaudų dėl to, ko nepadarėme šiame gyvenime.

ApgailestavimasAustralijos seselė Bronnie Ware, kuri suteikdavo lengvinantį gydymą mirštantiems pacientams, keletą metų fiksavo, ko prieš mirtį labiausiai gailisi žmonės, rašo www.alfa.lt. Savo pastebėjimus ji iš pradžių aprašė įraše tinklaraštyje, bet po didžiulio susidomėjimo nusprendė išleisti knygą „Penki dalykai, kurių mirštantys gailisi labiausiai“.

B. Ware savo knygoje rašo apie mirštančių žmonių fenomenaliai skaidrų žvilgsnį į savo gyvenimą ir kaip mes galime šio to pasimokyti iš jų išminties, kad savo mirties valandą turėtume mažiau nuoskaudų dėl to, ko nepadarėme šiame gyvenime.

Continue Reading

Print

BBC žurnalistas: mokslas nieko neįrodo

 

Pirmas dalykas, į kurį atkreipiu dėmesį skaitydamas straipsnį, yra autoriaus teiginys „Mokslas įrodė...“ arba „Mokslininkai įrodė...“ - pagal tai aš sprendžiu, kad autorius nieko nesupranta apie tai, ką rašo“, - aiškino Toby Murcottas.

MokslasNeseniai Vilniuje viešėjo biochemikas, žurnalistas, mokslo žurnalistikos dėstytojas Londono City universitete ir aistringas grybautojas Toby Murcottas. „Transparency International“ surengė spaudos pusryčius, per kuriuos britas su Lietuvos žurnalistais dalinosi savo mintimis apie tai, kokia turi būti mokslo žurnalistika ir kokių atsargumo priemonių žurnalistui reikia imtis nenorint pakliūti į mokslo srityje interesų turinčių įmonių pinkles.

Pirmas dalykas, kurį pabrėžė britas, yra tai, jog mokslas nieko neįrodo: „Žmonės dažnai mano, jog mokslas gali padaryti ką nors, ko mokslas negali. Jie mano, jog mokslas gali įrodyti, kad kažkas nėra tiesa – ir tai nėra tiesa. Tiesą sakant, mokslas nieko neįrodo. Mokslas užduoda gerus klausimus, renka duomenis, analizuoja duomenis, juos apsvarsto, sugalvoja idėją, iškelia hipotezę, patikrina hipotezę, atlieka kitą eksperimentą, kuriuo paneigia hipotezę. Bet iš tiesų mokslas nieko neįrodo. Todėl pirmas dalykas, į kurį atkreipiu dėmesį skaitydamas straipsnį, yra autoriaus teiginys „Mokslas įrodė...“ arba „Mokslininkai įrodė...“ - pagal tai aš sprendžiu, kad autorius nieko nesupranta apie tai, ką rašo“, - aiškino žurnalistas.

Continue Reading

Print

Geriausias projektas po nepriklausomybės paskelbimo

 

Atkaklių žiniasklaidos pstangų dėka jau buvau bepatikinti, kad Lietuvoje nyksta šviesių ir dorų žmonių rūšis, tačiau vieną dieną apstulbau pamačiusi, kiek dar daug jų yra. It burtų lazdele pamojus, jie susirinko vienoje vietoje – gražūs, linksmi, tvarkingi, madingi, originalūs, ramūs, išmintingi, šeimos, porelės, draugai, vienišiai, našliai, vaikai, senjorai, mokytojai, gydytojai, menininkai, sportininkai, neįgalieji, našlaičiai ir šiaip jautrios sielos žmonės. Jie susirinko, nes juos pašaukė magiška Lietuvos ištakas menanti šventos vietos trauka. Susirinko, nes žinojo ką veikti be alaus, kebabų ir televizoriaus.

Bernardinų sodas - vieta būti čia ir dabar. Vaikščioti vingiuotais takeliais, stebėti augaliukus, medituoti, pasitikti saulėtekį ar saulėlydį, patogiai įsitaisius ant vieno iš daugelio suolelių, pavedžioti šunį, susitikti su draugais pokalbiui ar šachmatų partijai, o gal paklausyti šniokčiančios Vilnelės ar čiurlenančio fontano. 

Čia susirenka tokie gražūs ir šviesūs žmonės, kad norisi specialiai ateiti ir žiūrėti į juos. Smalsumas, pasigėrėjimas ir pasididžiavimas apima stebint, neperdėsiu, tautos žiedą. 

Continue Reading

Print

Profesorius R.Kazlauskas: Lietuvos draustiniai yra „popieriniai“, dėl skalūnų gavybos gali nukentėti tūkstančiai

 

Didžiąją dalį savo gyvenimo gamtos mokslams paskyręs prof. Ričardas Kazlauskas atvirai prabyla apie Lietuvos aplinkosaugos bėdas. Anot jo, sparčiai nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys saugiai jaustis negali net  valstybės saugomose teritorijose. Mokslininko manymu, Lietuvos draustiniai yra „popieriniai“ - dėl mažo jų finansavimo sunku apsaugoti nykstančias rūšis.

Taip pat R. Kazlauskas sako esantis skalūnų dujų priešininkas. Profesoriaus nuomone, jų gavyba vietiniams gyventojams gali kelti rimtą pavojų. „Mums siūlo į JAV važiuoti ir pažiūrėti, kaip išgaunami skalūnai. Ten yra mažai apgyvendinti rajonai. Jeigu ten žala ir būtų, žmogus nelabai jaustų, o Lietuva tankiai gyvenama. Ištisiems rajonams gali būti padaryta nepataisoma žala. Jeigu bus užteršti gruntiniai vandenys, kentės ne šimtai, o tūkstančiai. Aš nusistatęs prieš skalūnus“, - teigia mokslininkas.

- Esate įvairiapusiškas gamtininkas. Vis dėlto, kuri gamtos mokslų šaka jums pati įdomiausia?

Continue Reading

Print

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Read more ...