Spausdinti

Darbuotojų vertinimas: išryškinti skirtumus ar siekti lygiavos?

Autorius Ina Savickienė. Paskelbta: Komandos ugdymas


Ponas Petraitis labai nusiminęs. Po dviejų mėnėsių, kai buvo paskelbti įmonės metiniai rodikliai ir išmokėtos premijos, jo geriausias projektuotojas Gediminas padėjo ant stalo pareiškimą ir išėjo iš darbo. Jis pyko ant Gedimino, norėjo susitarti, bet tas nesileido į derybas. Anksčiau Gediminas norėjo didesnio atlyginimo, bet Petraitis jo nepadidino, motyvuodamas, kad kiekvienas čia gauna vienodą atlyginimą. O metų pradžioje Gediminas prašė, kad jam leistų dirbti geriausiai apšviestame salės kampe, bet šis prašymas taip pat buvo atmestas. Petraitis argumentavo, kad visi jie dirba kaip komanda ir turi drauge sėdėti prie to paties stalo. 

Petraitis nepadidino Gediminui atlyginimo, nes nenorėjo, kad kiti projektuotojai jaustų, kad jis palankesnis Gediminui. “Bet aš esu tavo geriausias projektuotojas”, – įtikinėjo Gediminas. “Taip, tu esi geras, bet nesipuikuok tuo. Kiti dirba labai sunkiai, valandų valandas...” – Petraitis dėstė savo požiūrį. “Darydami antrarūšę produkciją, – atrėžė Gediminas. – Negalima manęs lyginti su jais, vien dėl to, kad jie dirba daug valandų”. Gediminas nedvejojo dėl savo kompetencijos ir neleido kitiems jos menkinti. “Aš prašau tavęs, kad būtum brandus šiuo klausimu, – aiškino Petraitis. – Aš turiu vadovauti komandai ir negaliu žaisti favoritais. Aš noriu, kad tu būtum komandos narys, bet tu atsisakai priimti šį iššūkį”. 

Gediminas buvo įsiutęs. Kiekvienas pripažino, kad jis buvo geriausias. Jis taip pat suprato, kad elgėsi šiurkščiai ir užgauliai. “Kodėl aš turėčiau rūpėti Petraičiui? Aš dirbu gerai, todėl ir verslas klesti. Ar ne to nori Petraitis? Tačiau Petraitis neatsižvelgia į asmenybę, skirdamas premijas ir priedus,” mąstė Gediminas. 

 

Problema – skirtingi vadovo ir darbuotojo požiūriai 

 

Petraitis stengėsi būti tarsi karalius Artūras iš Kameloto. Jis norėjo sukurti apvalųjį stalą, už kurio sėdi lygūs tarp savęs kunigaikščiai, o jis pats būtų pirmas tarp lygių. Vieni vertinami dėl savo asmenybės, kiti – dėl įgūdžių, dar kiti – dėl žinių arba dėl sunkaus darbo, kurį gali atlikti. Kiekvienas yra vienodai geras. Todėl Gediminas, geriausias projektuotojas komandoje, gauna tokią pat premiją, kaip ir kiti. Petraitis stengiasi būti sąžiningas ir tikisi, kad komanda jį supras. 

Deja, kilni Petraičio koncepcija buvo tik jo vieno koncepcija. Niekas komandoje jos nepalaikė, kiekvienas norėjo individualaus vertinimo. Vieni norėjo aukštesnių premijų, kiti – daugiau dėmesio, o kai kurie – geriausio kampelio biure. Petraitis svarstė: jei aš sukursiu diferenciaciją, kažkas atsidurs piramidės apačioje, piramidėje visuomet laimi tik keli, dauguma nelaimi nieko, o tai nesąžininga.

Petraičiui vertinimo sistema turi būti ne piramidė, bet apvalus stalas. Rezultatas – Gediminas išeina iš darbo. Lygiavos idėja priveda prie Kameloto žlugimo. Petraitis kaltina Gediminą. 

Tuomet Petraičiui į rankas patenka sena sena pasaka. Tamsioje lygiavos karalystėje už skatiką galima nusipirkti kilogramą daržovių, ir už tą patį skatiką galima nusipirkti taip pat kilogramą saldumynų. Ar tai gerai, ar blogai? 

Kartą į tokią karalystę užsuko mokytojas ir jo jaunas mokinys. Jaunuolis susižavėjo neregėta tvarka ir pradėjo prašyti mokytojo, kad jie pasiliktų šioje karalystėje ilgiau, gal net visam laikui. Nesvarbu, ką tu perki, viskas kainuoja skatiką už kilogramą. Kilogramas aukso kainuoja tiek pat kiek kilogramas ryžių ar kilogramas audinio. Kai tik mokinys tai pasakė, mokytojas sušuko: “Eikime iš čia greičiau. Bėkime nedelsiant!” 

Mokinys nieko nesuprato, jam atrodė, kad tai geriausia vieta pasaulyje. Kiekvienas, net vargingiausias žmogus, čia gali gyventi, kaip karalius. Jis susiginčijo su mokytoju ir galiausiai atsiskyrė nuo jo. Mokinys liko karalystėje, o mokytojas iškeliavo toliau. 

Gyvenimas mokiniui klostėsi neblogai. Nepaisant, kad už darbą gaudavo labai mažą atlygį, jis galėjo sau leisti visokiausią buitinę prabangą. Skatikas už kilogramą, ko bepanorėsi. Jis niekaip nesuprato mokytojo elgesio. 

Praėjo mėnuo. Vieną dieną karalystėje įvyko žmogžudystė. Po atkaklios paieškos žmogžudį sugavo. Karalius jį nuteisė mirti pakariant ant medžio. Susirinko visa karalystė pažiūrėti ir įsitikinti, kad bausmė įvykdyta. Nelaimei, virvė pasitaikė per trumpa. “Raskite ilgesnę virvę”, –  paliepė karalius. Ieškojo visi karalystės gyventojai, bet ilgesnės virvės niekaip nerado. Tuomet grįžo pas karalių sprendimo. 

Karalius įsakė rasti aukštesnį vyrą. Žvalgai žiūrinėjo vienur ir kitur, galiausiai pamatė mokinį ir pristatė jį karaliui. “Pakarkite jį vietoje žmogžudžio”, įsakė karalius. Kadangi mokinys protestavo, karalius teikėsi paaiškinti: “Buvo įvykdytas nusikaltimas, todėl turi būti įvykdyta ir bausmė. Kadangi nusikaltėlis per mažo ūgio, mes turime rasti aukštesnį vyrą”. “Bet jis yra žudikas, o aš nekaltas”, šaukė mokinys. “Mes tą žinome, – kalbėjo karalius, pradėjęs nekantrauti, – bet jis yra per mažo ūgio, o tu esi reikiamo ūgio, argi negali to suprasti?” 

Kai mokinį lydėjo į kartuves, minioje jis pamatė savo mokytoją, kuris jam tarė: “Jei karalius nesupranta, kad kilogramas daržovių ir kilogramas saldumynų turi skirtingą vertę, tai jis nemato ir vertės skirtumo tarp žmogžudžio ir nekalto žmogaus. Viskas turi vienodą vertę tamsioje lygiavos karalystėje”. 

Taigi, Petraitis nori sukurti lygiavos pasaulį. Kilni mintis. Tačiau Gediminas nenori. Ir tokių kaip Gediminas yra daug.