Psichologija vadovams

Arba psichologija tave vejasi, arba tu su ja susidraugauji, kito kelio nėra.

Trumpas, bet esminis psichologijos pritaikymo darbuotojų vertinimui ir vadovavimui kursas:

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šito neatidėliokite

  Kai bėgi, žiūri tik į priekį.

  Kai stabteli - atsigręži į psichologiją, kad       išlaisvintum savo tikrąjį aš.

  TESTAI SAVĘS PAŽINIMUI:
  +370 698 48200
  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Straipsniai

Spausdinti

Kodėl tiek daug žmonių dirba darbą, kurio nekenčia

Autorius gilė. Paskelbta: Idealus darbuotojas

 

Ar atkreipėte dėmesį, kad šiuolaikinėje visuomenėje tapo norma darbo dienos pabaigoje skųstis savo darbu draugams ir šeimos nariams?

Blogas darbas? Juk tai normalu. Taip ir turi būti. Toks gyvenimas. Nėra kito pasirinkimo. Nuo šito negalima pabėgti. Todėl tai ir vadinama darbu, jie sako.

O buvo taip: jūs gavote (pasirinkote) darbą, kuris jums apkarto, bet jame likote, nepaisant to, kad pradėjote jo nekęsti.

Jūs pajuntate skrandžio spazmus, kai pirmadienio rytą pralaimite automobilių parkavimo loterijoje. Skaičiuojate sekundes, kol laikrodis išmuš darbo dienos pabaigą. Jums siaubą kelia mintis apie darbą šeštadienio popietę.

Kaip tai atsitiko? Kaip jaunam vaikinui (merginai), kuris šeimos albume plačia šypsena šypsosi visam pasauliui, kupinas vilčių, troškimų ir svajonių, viskas šitaip prastai susiklostė? Kur tai atsitiko? Kada tai prasidėjo? Ar galime atsekti visus žingsnius, kol prieisite iki pačios problemos priežasties?

Pasak Briano Kimo, ekonomisto, verslininko ir rašytojo, kad suprastumėm priežastis, turime nupiešti tipišką gyvenimą, kurį nugyvena dauguma žmonių.

Ateinate į šį pasaulį kaip verkiantis vaikas. Paskui iš lėto išmokstate vaikščioti. Visi jums sako, koks esate šaunuolis. Jūs vaidinate mokyklos spektaklyje, žaidžiate krepšinį, pereinate į pagrindinę mokyklą. Kūnas pradeda keistis, susidomite priešinga lytimi, susidraugaujate su bendraamžiais, kartu vaikštote į kiną, šokius mokykloje ir pan.

Kai pereinate į gimnaziją, pradedate girdėti suaugusiųjų šnabždesius:

 

Ką tu ruošiesi daryti, kai užaugsi?

Kokią specialybę pasirinksi?

Kur stosi?

 

Aukštųjų mokyklų ir kolegijų štampavimo konvejeris

 

„Gauk diplomą ir neturėsi rūpesčių.“

„Aukštoji mokykla (arba kolegija) yra raktas į karjeros sėkmę.“

„Aukštoji mokykla yra brangiai apmokamo darbo ir pagarbos sąlyga.“

 

Jaunuoliai, klausydami šių pamokslų, sakomų be jokios alternatyvos, savaime pradeda „sekti pavyzdžiu“.

Jie stoja į aukštąsias mokyklas, nesirinkdami specialybės, kad tik priimtų. Nors atrodo, kad kaip tik čia studentų keliai pradeda skirtis, tačiau iš tiesų tai tas pats kelias, kuriuo eina dauguma žmonių.

Vieni renkasi mediciną, kiti – teisę, atsižvelgdami į tai, ką jiems patarė (nurodė) tėvai. Kai kurie dėl pinigų pasirenka inžineriją. Dalis eina studijuoti kompiuterinių technologijų, nes tai dabar madinga. Dar kiti renkasi humanitarinius dalykus.

Vieną dieną jie visi baigia savo mokslus ir pradeda daiginti pasėtas sėklas.

 

Konformizmo sėklos

 

Bėda ta, kad daugelis, pradėję dirbti, nesupranta pasekmių, kol netampa vėlu, neįsivaizduoja, kuo viskas baigsis. Ar gi galima juos dėl to kaltinti?

Studentas, tapęs teisėju arba daktaru, netikėtai atranda, kad jam tai nebuvo pats tinkamiausias pasirinkimas. Bet jis jaučiasi patekęs į spąstus dėl tėvų skirtų lėšų ar savo paties paimtų paskolų išsilavinimo finansavimui ir jaučiasi neturintis kito pasirinkimo, kaip tik sustiprinti pastangas.

Studentas, kuris pasirinko specialybę dėl pinigų, su nuostaba pamato visai nepiniginius dalykus, kurie jo darbe iškyla į pirmą vietą. Pinigai nenuperka laimės, tačiau pavergia žmones. Atima jų pačių ir jų šeimų laiką. Žavingasis MTV stilius, deja, neegzistuoja realybėje.

Studentas, įgijęs madingiausią specialybę, yra dviejų, anksčiau aprašytų tipų mišinys: pasirinkimas padarytas ne pagal vidų, o pagal išorę – dėl pinigų.

Toliau seka studentai, įgiję humanitarines specialybes, kurias daugelis žmonių suvokia kaip nenaudingas (pvz., ką tu veiksi su filosofijos diplomu?). Jie dejuoja, kad nėra tinkamų darbų ir kad aukštosios mokyklos diplomas nieko nelemia. Jie atranda, kad darbo patirtis ir pageidaujami įgūdžiai yra kita aukštosios mokyklos medalio pusė, apie kurią niekas anksčiau jiems nė neprasitarė. 

Dar vienas dažniausiai nutylimų ir nepastebimai šokiruojančių absolventus dalykų apie aukštojo išsilavinimo šlovę yra tas, kad ateina metas grąžinti anksčiau paimtą paskolą.

Jaunam žmogui autoritetingi asmenys yra tėvai, mokytojai, konsultantai ir šiaip gerų ketinimų kupini patarėjai. Jie stumia jaunuolius į aukštojo mokslo kelią, nes tai tiko ir padėjo jiems, jų kartai. Bet ne dabar.

Iš tiesų kartu su mokslo baigimu ateina skaudus iliuzijų žlugimas. Dauguma žmonių jaučiasi, kad jiems, kada jie buvo jauni, buvo meluojama. Prabėgus vos keletui mėnesių po baigimo, jie pradeda jausti, kad sistema, kuri juos įtraukė, pareikalavo daug jėgų, laiko ir pinigų, atėjus metui netesi savo pažadų.

Idealiame pasaulyje mokymo sistema turi parengti kiekvieną asmenį idealiam, tik jam tinkančiam darbui (karjerai). Mokymo sistema turėtų atpažinti potencialius verslininkus ir paskatinti juos kurti savo verslą. Ji turėtų padėti nustatyti žmones, kurie gali gerai projektuoti namus ir panašiai.

 

Ar tikrai sistema naudinga individui ir visuomenei?

 

Pagal šį požiūrį, tokia sistema turi būti abipusiai naudinga ir visuomenei, ir individui.

 

Asmeniui, kol dar jis jaunas, bus parinktas labiausiai atitinkantis išsilavinimas ir geriausias karjeros kelias, visuomenė gaus geriausius darbuotojus geriausiems darbams, versliausius vadybininkus verslui ir t. t. O individas, savo ruožtu, bus laimingas dirbdamas jam tinkamą darbą. Tačiau prisiminkime – tai tik idealios visuomenės modeliavimas...

Švietimo sistema šiandien yra pasenusi. Ji priverčia mūsų vaikus prakišti. Ją reikia taisyti. Aukštosios mokyklos didžiuojasi faktu, kad siūlo kursus, kurie nepadeda realiame gyvenime. Pakalbėję su daugeliu absolventų jūs pamatysite, kad jie niekada nepritaikė to, ko mokėsi.

Negali sakyti, kad aukštoji mokykla yra bloga absoliučiai. Ji yra puiki, jei specializuojatės, pavyzdžiui, medicinoje, teisėje, inžinerijoje. Ir kai kurie dalykai, sukurti aukštųjų mokyklų, taip pat praverčia: bendradarbiavimo tinklai, karjeros mugės, draugai visam gyvenimui, potencialūs santuokos partneriai ir t. t.

Švietimo sistema nežlugo visiškai, tiesiog toks yra įspūdis, kadangi sistema paseno.

Jei švietimo sistema nepajėgia žengti koja kojon, kokia priimtina išeitis galėtų būti?

Idealiame pasaulyje tai būtų įmonė

Kuo aiškiau įmonės suvokia, kad 80 % jų darbo jėgos absoliučiai NEKENČIA savo darbo, tuo geriau įvertina šios neapykantos sukeliamų laiko, pinigų ir našumo nuostolių mastą. Kai suprantama, kad našūs darbuotojai – tai laimingi žmonės, kuriems patinka tai, ką jie daro, imama investuoti į produktus ir paslaugas, kuriamus tinkamų žmonių reikiamose pareigose. Taip tampa dar laimingesni visi – ir pačios kompanijos, ir darbuotojai, jau nekalbant apie akcininkus.

Ir vėl – tai būtų puiku idealioje visuomenėje. Bet, kaip visi žinome, mes negyvename idealioje visuomenėje. Pasaulis keičiasi per greitai, ir sistema nespėja prisitaikyti.

Iki tam tikro lygmens galima kaltinti švietimo sistemą ir jos propaguotojus, kad įstūmė jus į mokslų konvejerį. Iki tam tikro lygmens galima kaltinti ekonomiką, kad įspraudė į nekenčiamą darbą. Iki tam tikro lygmens galima kaltinti pačią kapitalistinę sistemą dėl visų problemų.

Bet sprangiausia, sunkiausiai praryjama piliulė yra ta, kad tik nuo jūsų pačių priklauso, rasite ar nerasite mylimą darbą.

Ir visada taip buvo. Tik jūs buvote per jaunas, kad tai suprastumėte.

Mes esame išmokyti prisitaikyti, tačiau iš mažens nemokomi galvoti apie save. Individualistinis mąstymas yra neskatinamas. Visuomenei pavojinga turėti savarankiškai mąstančių žmonių.

Ir tai ne iš piktos valios. Tai natūrali bet kurios visuomenės mechanika. Pažiūrėkite į kokią norite visuomenę ir pamatysite, kad tai tiesa. 

Niekas nesiruošia jums pasakyti, kokį tikrovėje dirbamą darbą galėsite pamilti, ir niekas to negali padaryti, nes save jūs pats tą žinote geriausiai.

Jums reikia laiko įdėmiai savistabai. Pirmiausia reikia pažvelgti į savo vidų ir tik paskui ieškoti, kas tą vidų atitinka išorėje. Jei darysite atvirkščiai, laukia žlugimas. Netyčia, žinoma, gali pasisekti, tačiau didžiausia tikimybė, kad nerasite gero atitikimo.

 

Kas verčia dirbti nekenčiamą darbą?

 

Svarbiausia priežastis, kodėl tiek daug žmonių dirba nekenčiamą darbą yra ta, kad jie perima konformistinį mąstymo būdą, kurį jiems nuolat kalė tarsi sakydami: „žvelk į išorę ir automatiškai perimk filosofiją.“ O ne „žvelk į vidų – tik paskui į išorę – ir ieškok kas atitinka.“ Pastarasis mąstymo būdas yra individualistinio tipo, jo neskatina aplinka.

Įsivaizduokite, kad esate batų parduotuvėje ir perkate storapadžius batus žygiams. Bet jei norėsite su šiais batais žaisti tenisą, jie netiks, tiesa? Be to, turint galvoje, kad įsigyjate 4 dydžiais per didelius batus, ...

Ar nebūtų geriau pirmiausia nuspręsti, kokios rūšies batų jums reikia atsižvelgiant į tai, kokiai veiklai juos naudosite? Kokio dydžio – pagal tai, koks tinka jūsų kojai? Kokios spalvos – pagal tai, kuri mieliausia jūsų asmenybei?

Kaip ironiška, kad šią „Iš pradžių vidun, paskui – į išorę“ nuostatą mes praktikuojame, kai perkame savo batus, drabužius, mašinas, bet kada kalbame apie tai, ką mes darysime pusę savo gyvenimo, šios principo jau nebesilaikome

Dalis žmonių vis dar nesupranta šių principų prasmės. Jie šokinėja, stebisi ir viliasi, kad viskas bus gerai. Eina dirbti asistentais, pardavimo, rinkodaros, klientų aptarnavimo vadybininkais, tikėdamiesi surasti „kažką ypatinga.“ Nors kartais gali pavykti, tačiau tai užima labai daug laiko – aklam slenkant apgraibomis bet kuris kelias virsta ilgiausia distancija.

Kai kurie kabinasi į savo darbus, nors jų nekenčia, kaip į gelbėjimosi liemenę, nes bijo rizikuoti, prarasti tariamą saugumą, ir dar padidina savo nelaimes prisiimdami paskolų, patikėję reklamuotojais, kad kreditine kortele įsigyti pirkiniai padės jiems geriau jaustis ir geriau galvoti apie save. Jie vis dar kultivuoja konformistinį mentalitetą.

 

Tad ką daryti?

 

Niekas jums neparodys kelio.

Niekas ir negali parodyti kelio.

Kažkas gali nukreipti, bet daryti privalote jūs pats.

 

Sistema atgyveno. Nuo jūsų priklauso, ar sukursite savo naują sistemą.

Pirmiausia reikia pradėti galvoti sau. Kvestionuoti dalykus, normas, taisykles. Žiūrėti vidun. Pradėti veikti dėl savęs. Bus nepaprastai sunku, nes jums visą gyvenimą nebuvo sudaromos tam sąlygos. Surašykite visus kelius, kuriais norėtumėte eiti, nepaisydami ką apie jus manytų jūsų šeima ar draugai.

Žinoma, jums ir jūsų artimiesiems tas kelias gali atrodyti vingiuotas, bet pažiūrėjus iš šalies, tai tiesus kelias į tikslą – į tai ko jūs norite. 

Mes turime galvoti sau. Kuo anksčiau to išmokysime vaikus, tuo bus geriau. Deja, visuomenės interesus geriau atitinka konformizmas – taip visuomenė darniau funkcionuoja.

Negalima sakyti, kad visas „skubėjimo mokytis aukštojoje mokykloje“ mentalitetas yra blogas absoliučiai. Iš tiesų, be diplomo atsimušite į nematomas lubas. Diplomas gali atverti daugelį durų ir galimybių.

Kad surastumėm mums tinkančią specialybę ir aukštąją mokyklą, pirmiausiai reikia kreipti žvilgsnį vidun, o paskui išorėn. 

Visiškai nieko blogo yra mokytis. 

Visiškai nieko blogo yra nesimokyti.

Visiškai nėra nieko blogo nukalti savo nuosavą kelią baigus mokyklą.

Visiškai nieko blogo pasirinkti bet kurį iš šių variantų, jeigu juos lemia vidinės įžvalgos: tuo kuo tikite, kokio gyvenimo norite, ko siekiate, ką, manote, galite padaryti gerai ir pan.

Kai kurie žmonės pasiduoda, nebesistengia ištrūkti iš nekenčiamo darbo. Pradeda išvedžioti, kokiu kitu būdu galima pasijusti geriau. Tačiau tai tuščios pastangos. Su kuo jūs juokaujate? Su savo gyvenimu! Nuo pilnametystės darbe praleidžiate pusę savo gyvenimo. Būtų kvaila manyti, kad darbas neturės įtakos kitoms gyvenimo sritims – sveikatai, draugams, šeimai, tarpasmeniniams santykiams, finansams. 

Galvojate, kad, praleidus pusę savo gyvenimo toksiškoje aplinkoje, tai nepakenks jūsų protui, emocijoms arba fizinei sveikatai?

Neseniai „Yahoo“ buvo rašyta, kad Amerikoje žmonės vienos dienos vestuvėms išleidžia 30000 dolerių, nes taip daro kiti arba vestuvių planuotojai jiems pasako, kad tiek reikia išleisti. Tačiau jie neskirs ir neišleis nė 30 dolerių knygoms ar 300 dolerių mokymui, kas pagelbėtų susigaudyti, ko jie nori visam likusiam gyvenimui.

Savistaba, savęs pažinimas, savianalizė ir sugebėjimas mąstyti sau yra labiausiai atsiperkanti investicija per visą gyvenimą. Nereikia skirti savo gyvenimo kitų žmonių norų, svajonių įgyvendinimui, svetimos tiesos įrodymui. Žvelkite vidun, ir pats gyvenimas prisitaikys prie jūsų.