Šiandien rekomenduojame

Japonai nusilenkia gamtai, ištirpdo „savąjį aš“ ir kuria budistinę ekonomiką


Kagefumi Ueno, Japonijos ambasadorius prie Šventojo Sosto, birželio 1 dieną Circolo di Roma skaitė paskaitą apie Japoniją. Jos santrauką parengė Sandro Magister. Santrauka buvo išspausdinta „L'Osservatore Romano“ rugpjūčio 14 dieną. Į lietuvių kalbą vertė Zigmas Vitkus, išspausdino Bernardinai.lt 2011-03-30. 

Yra mažų mažiausiai trys veiksniai, kurie japoniškąjį religingumą filosofiškai skiria nuo krikščionybės. Tai: „aš“, „gamta“ ir „absoliutinimas“. „Aš“ supratimas sintoistinėje ir budistinėje Japonijoje ryškiai skiriasi nuo vakarietiškojo monoteizmo; „gamtą“ japonai mano esant šventą, krikščionys tokios didelės pagarbos jai neteikia. Kalbant apie „absoliutinimą“, japonai dėl specifinio religingumo, yra mažiau į ją linkę nei vakariečiai.

Read more ...

Kas naujo pasąmonės valdose

 

Zigmundas Froidas XX a. pradžioje padarė revoliucinį atradimą – žmogus turi pasąmonę, kurioje karaliauja seksualiniai instinktai. O šie, kupini galingo energetinio užtaiso, prasiveržia į kasdieninį gyvenimą įvairiomis nebrandžiomis formomis, kaip antai, kompleksai, neurozės ir pan. Neįsisąmoninti potraukiai pripildo mūsų gyvenimą kančios, riboja laisvę racionaliai veikti.

Šimtmetį trukusi seksualinė revoliucija atvėrė masėms vartus į uždraustą pasąmonės sodą. Dabar vaikai nuo mažų dienų per žiniasklaidos kanalus pratinami atpažinti seksualinius simbolius ir tenkinti savo seksualinius poreikius. Nebelikus užblokuotų instinktų, visuomenė tarsi turėjo tapti sveikesnė, harmoningesnė. Palikime tai įvertinti ateities kartoms.

Tačiau ar beliko pati pasąmonė? Koks turinys ją užpildo, jei libido jau persikėlė į sąmonės sritį?

Regis, kad sąmonės prožektorius geba apšviesti tik ribotą mūsų psichikos plotą. Jei įsisąmoniname seksualinius potraukius, iš sąmonės į pasąmonę nugrimzta kažkas kita. Konsultanto patirtis rodo, kad šiuolaikiniam žmogui jo paties savastis, jo „Aš“, žmogiškoji vertė ir gyvenimo prasmė keliauja į užmirštį. Jei anksčiau psichoanalitikui reikėdavo metus užtrunkančių analizės seansų, kol pacientas suvokdavo savo paties seksualinius potraukius, tai dabar panaši situacija yra su žmogaus vertybėmis ir gyvenimo tikslais. Žmogus be intensyvios daug pastangų reikalaujančios introspekcijos nepajėgia pats sau atsakyti į klausimą, ko jis gyvenime labiausiai nori ir ko verta siekti dėl savęs, o ne dėl pinigų.

Žalingiausia yra tai, kad žmogus nesuvokia, kad, užgniauždamas savo žmogiškosios būties poreikius, jis ne tik palengvina materialinių ir seksualinių poreikių tenkinimą, bet tuo pačiu metu aukoja labai daug savo laimei ir gerovei svarbių dalykų. Šį teiginį iliustruoja 2011-03-21 www.lrytas.lt paskelbti tyrimai apie tai, ką lenkai aukoja dėl darbo. Kadangi lietuviai savo požiūriu į darbą yra gana artimi lenkams, šiuos tyrimus galime prisitaikyti ir sau.

Lenkas dėl savo darbo gali paaukoti miegą, laisvalaikį ir šeimą.

„Tik Azijos šalių darbuotojai yra linkę daugiau pasiaukoti dėl darbo nei Lenkijos gyventojai. Net 42 proc. dalyvavusių tyrime lenkų reguliariai aukoja savo privatų gyvenimą dėl profesinio. Lenkai dirba naktimis arba keliuose darbuose. Tai aukščiausias rodiklis tarp visų ES šalių. ES šalyse paaukoti privatų gyvenimą dėl darbo sutinka 34 proc. apklaustųjų. Kas ketvirtas lenkas (26 proc.) sutinka dirbti viršvalandžius.

Beveik tiek pat Lenkijos žmonių pasiryžę dirbti naktimis, savaitgaliais, ar keliolika valandų be pertraukų. Daugiau nei vienoje darbovietėje įsidarbinęs kas penktas lenkas. Daugiau už kitus lenkai sutinka būti ilgalaikėse komandiruotėse (15 proc.) bei sutinka dirbti ir gyventi toli nuo namų.

Anot tyrimą atlikusios agentūros „Kelly services“, lenkai - darbšti ir vertinanti turimą darbą tauta. „Lenkai puikiai supranta, kad pagal turtą atsilieka nuo Vakarų ir labai stengiasi įveikti šį skirtumą”, – sakė „Kelly services“ atstovas.“, – rašoma www.lrytas.lt.

Tai, ką tyrimų autoriai vadina aukojimusi, tyrime dalyvavę lenkai greičiausiai vadina niekuo neypatinga pareiga, savaime suprantamu dalyku. Neįsisamonindami savo žmogiškųjų poreikių, jie ir nesuvokia, kad aukojasi. Dėl to patiria katastrofiškas pasekmes sveikatai, šeimokūrai ir socialinei integracijai. Pavadinčiau tai beprasmišku, destruktyviu aukojimusi.

Tik tinkamai save pažinęs žmogus gali pasirinkti sritį, kurioje siektų tobulėjimo ir atsiskleidimo. Skaitant daugelio žymių žmonių biografijas, galime matyti, kaip tik tokius teigiamus tikslo siekimo ir aukojimosi pavyzdžius. Aukojimasis dėl sau pačiam iškelto tikslo yra prasmingas ir vaisingas. Ir mažų mažiausia, ką jis mums teikia, tai – asmenybės branda, gyvenimo pažinimas, savo nuomonės turėjimas ir savigarba.

 

 

 

 

Print

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Read more ...