Psichologija vadovams

Arba psichologija tave vejasi, arba tu su ja susidraugauji, kito kelio nėra.

Trumpas, bet esminis psichologijos pritaikymo darbuotojų vertinimui ir vadovavimui kursas:

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šito neatidėliokite

  Kai bėgi, žiūri tik į priekį.

  Kai stabteli - atsigręži į psichologiją, kad       išlaisvintum savo tikrąjį aš.

  TESTAI SAVĘS PAŽINIMUI:
  +370 698 48200
  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Spausdinti

Juodosios gulbės - nenuspėjamos ir lemtingos

Autorius zerologinpanda. Paskelbta: Provokacijos

 

Šiuolaikinės finansų rinkos panašios į 1800-ųjų mediciną, kai nuvykę į Londono arba Paryžiaus ligoninę, savo mirties riziką pacientai padidindavo 4 kartus.

Plinkantis vyriškis, save vadinantis atsitiktinumų filosofu, yra Niujorko universiteto politechnikos instituto rizikos vertinimo garbės profesorius, vienas brangiausiai apmokamų lektorių visame pasaulyje. Anksčiau Nassimas Nicholas Talebas turėjo rizikos kapitalo įmonę „Empirica“, kuri jo sprendimu 2004 metais, grąžinusi 380 mln. dolerių investuotojams, buvo uždaryta, o jis pats visą savo laiką paskyrė jį išgarsinusios knygos „Juodoji gulbė“ rašymui.

 

2007 m. išleistoje knygoje jis išpranašavo 2008-ųjų finansinę krizę, teigdamas, kad esame akli retiems įvykiams ir sistemingai apsikvailinme tvirtindami galį prognozuoti riziką bei atlygį.

Metaforą „juodoji gulbė“ neįtikėtiniems dalykams apibūdinti sugalvojo romėnai, nes buvo įpratę matyti vien baltas gulbes. Tik atradus Australijos žemyną 17 a. paaiškėjo, kad juodosios gulbės egzistuoja tikrovėje. Talebas išplėtojo koncepciją apie „juodųjų gulbių“ įvykius – visiškai netikėtus ir turinčius itin stiprų, lemtingą poveikį.

Pirmasis pasaulinis karas, rugsėjo 11-osios teroro aktai, internetas, antibiotikai, Sovietų Sąjungos subyrėjimas – juodųjų gulbių pavyzdžiai.

Tokie įvykiai ateina netikėtai kaip cunamis, jų pasekmės būna milžiniškos, kaip cunamio, ir jokie mūsų mąstymo instrumentai negali padėti jų numatyti nei apskaičiuoti. Tačiau Talebas įžvelgė žmogaus proto polinkį jau po įvykio racionalizuoti: neva nieko čia neprognozuojamo neatsitiko, tuos įvykius buvo galima numatyti. Kad beveik visi tai „beveik“ žinojo arba nujautė.

Įdomi iliustracija  - Guodos Azguridienės įvadinės mintys recenzijoje apie tą pačią Talebo knygą „Juodoji gulbė“: „Perskaičiau Nassimo Nicholaso Talebo knygos „Juoda gulbė“ įvadą ir susinervinau – knyga žadėjo kalbėti apie tai, apie ką, jei kada rašyčiau knygą, ir norėčiau rašyti“.

Taigi, nors knyga šokiravo žymiausius pasaulio finansininkus, viena lietuvaitė jau viską buvo žinojusi...

Talebas mėgina atskleisti savęs apsigaudinėjimo mechanizmus ir taip padėti išvengti kalakuto likimo. Kalakutas, remdamasis faktais, t. y. tuo, kad jo šeimininkas kas dieną atneša jam lesalo, tikėjo (prognozavo), kad šeimininkas jį myli ir jis bus maitinamas rytoj, poryt, ir taip be galo... kol vieną dieną pateko į puodą.

Panašiomis teorijomis mes maitinamės ir esame maitinami kas dieną. Mes labai norime būti saugūs ir galingi, todėl tikime iliuzijomis ir ekspertais, kurie „pažįsta rinką“, ją „valdo“, ir todėl jų galia „pateisinama“. Bet ne kas kitas, o ekspertai, atvedė pasaulio finansų rinkas prie didžiausios katastrofos. Sunku pripažinti, kad mes ne viską suprantame ir ne viską kontroliuojame.

Štai keletas klaidingų prielaidų, vedančių rizikos valdymo klaidų link:

• Žmonės saugosi to, kas „turi prasmę“, net jeigu tai, kas įvyko praeityje, vargu, ar tuo metu turėjo kokią nors prasmę.

• Didžiausia klaida yra mėginti nustatyti atskiro įvykio tikimybę, pavyzdžiui, klausiant „Kokia yra karo tikimybė?“

• Žmonės klaidingai sieja nedidelius svyravimus su maža rizika. Bankų svyravimai daug mažesni, bet jie kur kas pavojingesni už rizikos kapitalą.

• Žmonės dažnai prisiima riziką, nes nieko apie ją nežino. Tai tas pats kaip eiti per gatvę užrištomis akimis.

• „Streso testai“ (bankų) yra pavojingi, nes neatsižvelgia į įvykius, kurie į testą neįtraukti.

Neskaitant emocinių priežasčių ir įvairiaus šališkumo, mąstymo klaidų priežastis yra ir neteisingas loginis teorijos konstravimo modelis. Įprasta, kad teorijos pagrindžiamos įrodymais, faktais, statistika. Tačiau Talebas, remdamasis savo mylimiausiu filosofu Karlu Popperiu, teigia, kad teoriją labiau patvirtina ne ją įrodantys teiginiai, o ją paneigiančių įrodymų nebuvimas. Vieno, taisyklių neatitinkančio pavyzdžio pakanka taisyklei sugriauti, bet nėra tokio skaičiaus pavyzdžių, kurio pakaktų taisyklei įrodyti. Tiksliau sakant, reikėtų peržiūrėti visus įmanomus pavyzdžius, kas ribotam žmogaus protui neįmanoma. Žmonės, deja, užsimerkia prieš šį principą, įrodinėja kvailiausius dalykus ir jais tiki, tikriausiai dėl noro pasaulį suvokti kaip pažinų, kontroliuojamą ir saugų.

N. N. Talebas dar yra ir šių knygų autorius: „Fooled by Randomness“, „The Bed of Procrustes: Philosophical & Practical Aphorisms“. Jis domisi, kaip gyventi pasaulyje, kurio nepažįstame, ir kaip sukurti atsparumo prieš „juodasias gulbes“ prielaidas. Jis leidžia savo laiką kaip filosofinis dykinėtojas, vaikštinėjantis ilgus atstumus, mąstantis įvairiosiose mūsų planetos kavinėse ir skaitantis daug knygų.

„Mano didžiausias hobis yra erzinti žmones, kurie save ir savo žinias vertina pernelyg rimtai ir kurie neturi drąsos kartais pasakyti „Aš nežinau“... (Gal pasaulio pakeisti ir negali, bet šiek tiek pasilinksminti ir gyventi be visažinės žmonių rasės arogancijos tikrai galima)“.

Parengta pagal N. N. Talebo interneto puslapį bei „Bloomberg Markets“ S. Baker-Said straipsnį apie „Juodosios gulbės“ autorių