Šiandien rekomenduojame

Kas naujo pasąmonės valdose

 

Zigmundas Froidas XX a. pradžioje padarė revoliucinį atradimą – žmogus turi pasąmonę, kurioje karaliauja seksualiniai instinktai. O šie, kupini galingo energetinio užtaiso, prasiveržia į kasdieninį gyvenimą įvairiomis nebrandžiomis formomis, kaip antai, kompleksai, neurozės ir pan. Neįsisąmoninti potraukiai pripildo mūsų gyvenimą kančios, riboja laisvę racionaliai veikti.

Šimtmetį trukusi seksualinė revoliucija atvėrė masėms vartus į uždraustą pasąmonės sodą. Dabar vaikai nuo mažų dienų per žiniasklaidos kanalus pratinami atpažinti seksualinius simbolius ir tenkinti savo seksualinius poreikius. Nebelikus užblokuotų instinktų, visuomenė tarsi turėjo tapti sveikesnė, harmoningesnė. Palikime tai įvertinti ateities kartoms.

Tačiau ar beliko pati pasąmonė? Koks turinys ją užpildo, jei libido jau persikėlė į sąmonės sritį?

Read more ...

Trys Jono Pauliaus II atpažinti šių laikų iššūkiai

 

Tekstas parengtas pagal George‘o Weigelio kalbą Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą dvidešimtmečiui paminėti 2013 m. rugsėjo 4 d.

Man didelis malonumas atvykti į jūsų šalį ir pasidalinti kai kuriomis mintimis, susijusiomis su Jono Pauliaus II vizitu į Lietuvą, ir ką tai reiškia Lietuvai, Europai bei visam pasauliui XXI amžiuje. Yra nemažai šiam popiežiui būdingų dalykų, tačiau, matyt, pats svarbiausias, kalbant apie šią iškilią asmenybę, yra tas, kad jis niekada negyveno brandžioje demokratijoje, tačiau prisidėjo sprendžiant daugelį iššūkių, kurie atvedė mus į XXI amžių. Jums, švenčiant dvidešimtąsias Jono Pauliaus II pastoralinės kelionės į Lietuvą metines, norėčiau priminti du jo svarbius dokumentus.

Pirmasis šių dokumentų yra 1991 metų enciklika „Centesimus Annus“ („Šimtieji metai“). Šiame nepaprastai svarbiame dokumente Jonas Paulius II aprašo laisvą ateities visuomenę, kuri bus sudaryta iš demokratinės politinės bendruomenės, laisvos ekonomikos ir atitinkamos viešosios moralinės kultūros. „Centesimus Annus“ pabrėžiama kultūros pirmenybė. Ten rašoma, kad reikalinga tam tikra žmonių kategorija, pripažįstanti atitinkamas vertybes. Pabrėžiama, jog šie žmonės turi dirbti išvien, kad prisidėtų prie žmonių gerovės ir solidarumo plėtros. Popiežius mums teigia, jog svarbu, kad vyriausybės bei ekonominės struktūros veiktų gerai, būtų tinkamai organizuotos, tačiau institucijos neveikia pačios savaime, reikalingi žmonės, kurie vadovaujasi tam tikromis vertybėmis. 

Jonas Paulius II, žvelgdamas į pastarųjų metų įvykius iš 1991 metų perspektyvos, teigia, kad vyrai ir moterys, prisiėmę laisvės riziką, dabar turi puoselėti laisvės vertybes, gyventi tiesoje. Tai nuostabi frazė, apibendrinusi sąžinės revoliuciją, kuri sudarė galimybes 1989 metų politinei revoliucijai. Gyvenimas tiesoje, – jis mums priminė, – reikalingas ne tik tuomet, kai kovojama su priespauda, tai yra esminga laisvam ir kilniam gyvenimui. Kas buvo ta laisvė? Jonas Paulius II mus išmokė, jog laisvę reikia sieti ne su asmeniniu užsispyrimu, o su tiesa apie žmogaus asmenį. Ji reikalinga gerumui bei solidarumui su kitais žmonėmis. 1991 metais Jono Pauliaus II mintis buvo ta, kad naujos Rytų ir Centrinės Europos šalys suteiks visai Europai naują teisingai suprastos ir kilniai įgyvendinamos laisvės suvokimą.

Antrasis svarbus Jono Pauliaus II mokymo dokumentas buvo išleistas po dvylikos metų – 2003-iaisiais. Reaguodamas į Europos Sinodą, susirinkusį paminėti naujo tūkstantmečio, popiežius išleido posinodinį apaštališkąjį paraginimą „Ecclesia in Europa“ („Bažnyčia Europoje“). Šis dokumentas, kuris, bijau, nėra pakankamai atidžiai perskaitytas – lyg tam tikras pažangos pažymėjimas, ataskaita apie progresą naujai susivienijusioje Europoje, praėjus dvylikai metų nuo „Centesimus Annus“. Jonas Paulius II matė, kad politinės ir ekonominės laisvės institucijos pakankamai gerai veikė anuo metu naujose demokratijose ir visoje iki 25 šalių išsiplėtusioje Europoje. Tačiau jis buvo susirūpinęs dėl rimtų iššūkių, su kuriais reikės susidurti bei įveikti kultūros srityje. Laisvos politikos bei ekonomikos institucijos funkcionavo neblogai, jo požiūriu, didžiausi iššūkiai – trečiajame sektoriuje, viešosios moralinės kultūros srityje. Labiausiai popiežiui rūpestį kėlė būtent trys dalykai, kurie neapleido mūsų ir šiandien.

Pirmasis ir pats svarbiausias – iššūkis žmogaus asmens sampratai

Remdamasis filosofijos studijomis, krikščionišku tikėjimu ir asmenine XX amžiaus sielvartų patirtimi, Jonas Paulius II suprato, jog kai žmogaus matas yra ne orumas, o nauda, kai žmogų vertiname ne pagal jo neatimamą orumą bei iš Dievo gautą vertę, bet pagal tai, kam jie naudingi – tai yra klaida. Laisva ekonomika bei politika, neišlaikanti pačios esmingiausios žmogaus asmens sampratos, griūva. Popiežius paraginime „Ecclesia in Europa“ kviečia gilinti neatimamos žmogaus vertės bei kilnumo supratimą nuo apvaisinimo iki natūralios mirties.

Antrasis popiežiaus įvardytas iššūkis - iššūkis religijos laisvei

Jis rašė, jog po totalitarinės jėgos žlugimo Europoje buvo galima tikėtis išspręsti religijos laisvės problemas. Bet taip neatsitiko. Iškilo naujų iššūkių religijos laisvei visoje Europoje ir apskritai visame Vakarų pasaulyje. Jie įgavo naują formą – tai nebe Bažnyčios persekiojimas, kurį patyrėte čia, Lietuvoje, kelis dešimtmečius. Iššūkis subtilesnis – tam tikrų asmenų bandymas naujoje konstitucinėje sutartyje dėl besiplečiančios Europos Sąjungos nustumti žmonių religinius bei moralinius įsitikinimus į visuomenės pakraščius. Mano velionis draugas ir kolega kunigas Richardas Johnas Neuhausas tai vadino „apnuogintos viešosios aikštės“ kūrimu. Tai viešoji erdvė, kur net religijos suformuoti moraliniai argumentai uždrausti.

Šis iššūkis ypač išryškėjo debatuose dėl Europos konstitucinės sutarties, primetant visai Europai laicizmą, lyg tai būtų vienintelis įmanomas variantas. Jonas Paulius II tvirtino, jog tai ne vienintelis santykių tarp religinių įsitikinimų bei viešojo gyvenimo organizavimo modelis. Jei šalys tai įgyvendintų, rezultatas būtų, kaip apibūdino Benediktas XVI, reliatyvizmo diktatūra – reliatyvistinis, atsietas nuo tiesos požiūris į žmogų, valdžios primestas visuomenei. Galime matyti po dešimties metų, kad „Ecclesia in Europa“ buvo pranašiška. Jonas Paulius II buvo įžvalgus, atpažindamas šią problemą, o Benediktas XVI buvo teisus perspėdamas apie reliatyvizmo diktatūrą, kuri dabar yra tapusi tikra problema ne tik Europoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje, įskaitant ir mano šalį – Jungtines Amerikos Valstijas.

Trečiasis popiežiaus įvardytas iššūkis – dosnumo trūkumas, galvojant apie ateitį

Jo supratimu, tai yra Europos demografinės krizės esmė, o dabar atpažįstame, jog tai ir daugelio kitų problemų ne tik atskirose Europos šalyse, bet ir Europos Sąjungoje priežastis. Kaip Jonas Paulius II rašo „Ecclesia in Europa“, vyras ir moteris liaujasi kūrę žmonijos ateitį pačia pagrindine prasme – nustodami rūpintis naujomis kartomis. Tai beprecedentis fenomenas žmonijos istorijoje, nurodantis dvasinę krizę, dėl kurios turėtume susirūpinti. Be vaikų nėra ateities. Be dosnumo ateičiai nėra vaikų. Be žmogaus galimybės vizijos, nugalinčios čia ir dabar aplinkybes, čia ir dabar malonumus nėra dosnumo ateičiai.

Šis dvidešimtmečio minėjimas pažadina prisiminimus ne tik apie popiežių, bet ir apie kovą dėl laisvės bei tautinės tapatybės Lietuvoje nuo Antrojo pasaulinio karo iki 1991 metų, didvyrius, kurie ir šiandien yra čia. Mano viltis laisvai, klestinčiai ir dorai Lietuvai yra tokia pat, kaip ir Jono Pauliaus II. Visų pirma, kad Lietuva atneštų Europai ir apskritai Vakarams naują laisvės sampratą, įsišaknijusią tiesoje bei dosniai, gerai, solidariai įgyvendinamą. Antra, kad einantys atsakingas pareigas Lietuvoje – parlamento nariai bei kiti pareigūnai – būtų tiesos apie žmogaus asmenį ir tikro solidarumo liudytojai. Kad Bažnyčia Lietuvoje būtų galinga Naujosios evangelizacijos atstovė, su ateities kartomis besidalinanti Evangelija, kuri daugelį amžių buvo jūsų tautinės tapatybės šerdis. Ir galų gale, kad Lietuvos žmonės gyventų šios kilnios tautos krikšto pažadu, gindami laisvę taip, kaip tai darė praeityje.

Parengė Rosita Garškaitė, paskelbta 2013-09-21 Bernardinai.lt

 

Print

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Read more ...