Psichologija vadovams

Arba psichologija tave vejasi, arba tu su ja susidraugauji, kito kelio nėra.

Trumpas, bet esminis psichologijos pritaikymo darbuotojų vertinimui ir vadovavimui kursas:

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šito neatidėliokite

  Kai bėgi, žiūri tik į priekį.

  Kai stabteli - atsigręži į psichologiją, kad       išlaisvintum savo tikrąjį aš.

  TESTAI SAVĘS PAŽINIMUI:
  +370 698 48200
  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Spausdinti

Ledkalnis tuo aukštesnis, kuo daugiau jo po vandeniu nematyti: Iljos Lemeškino Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas* (recenzija)

Autorius Dainius Razauskas. Paskelbta: Istorijos ir mitai

 

Kas yra senuose rankraščiuose minimas Sovijus - lietuviškasis Buda, Dionizas, o gal tiesiog velnias? Ilja Lemeškinas savo knygoje pateikia įvairias versijas, o Dainius Razauskas šias pastangas recenzuoja. 

Kitados man paliko didelį įspūdį Karlas Kastaneda (Carlos Castaneda), kurio kūriniuose radau itin daug iškalbingų įvaizdžių, alegorijų bei metaforų, paaiškinusių ar bent leidusių naujaip išvysti ne vieną gyvenimo reiškinį. (Ir šiuo atžvilgiu, beje, visai nesvarbu, ar autorius tikrai buvo tapęs senovės toltekų dvasinę tradiciją paveldėjusio indėno mago Donchuano mokiniu, ar jo kūriniuose viskas „išgalvota“.)

Vienas iš tų įvaizdžių, padariusių man įspūdį ir sudėjusių į savo vietas asmeniškai man labai svarbius dalykus, kalba apie „tonalį“ ir „nagvalį“. „Nagvalis“ – tai visiškos nežinomybės, paslapties, mirtinos grėsmės ir kartu neribotų galimybių sritis, visų stebuklų šaltinis, mūsų žodžiais tariant, maždaug „anas pasaulis“. O „tonalis“ – tai visa ko įprasto, suprantamo, žinomo sritis, maždaug „mūsų pasaulis“. Riba tarp jų ne geografinė, bet priklauso nuo sąmonės būsenos. Taigi tikro mago tikslas – prasiskverbti ir galų gale visai išeiti į „nagvalį“, tačiau norėdamas tai padaryti ir nepražūti, jis turi įsitvirtinti „tonalyje“, įvaldyti „tonalį“. 

Andai labai daug galvojau apie tai. Net ne galvojau, o savotiškai atrajojau ir atrajojau šitą įvaizdį. Be daug ko kito, jis man labai aiškiai nusakė ir teisingą mokslininko, tyrinėtojo nuostatą. Kiekvienas pažinimas visada randasi iš nežinomybės (antraip tai nebūtų pažinimas), taigi nežinomybė – kiekvieno tikro tyrinėtojo darbo erdvė, medžioklės laukas, visų jo laimikių šaltinis. Tačiau ten, kur nebėra nieko žinoma (bent jau subjektyviai, asmeniškai – o pažinimas asmeniškas visuomet), mintis nebeturi į ką atsiremti, neberanda saugių ribų, praranda gaires. Užtat nežinomybė, viena vertus, išlaisvina vaizduotę, o antra vertus, gali sukelti karščiavimą, kliedesį ir išvis paklaidinti. Vadinasi, pažinimą reikia vartoti saikingai, taip sakant, viena koja visuomet liekant stovėti ant žemės. Šiaip jau einame kaip tik taip: kai vieną koją keliame pirmyn, kita tvirtai stovi ant žemės; jei pakeltume iškart abi – trumpai paskristume ir pultume veidu į purvą; o jei nekeltume nė vienos – išvis niekur neitume. 

Panašiai teigė ir kitas mano mylimas Karlas – Karlas Gustavas Jungas, kalbėdamas apie užsąmonės gelmių tyrimą. Sąmonę jis prilygino mažai salelei nesąmonybės (= nežinomybės) vandenyne ir perspėjo, norint tą salelę praplėsti, iškart nebristi per giliai, abiem kojom, bet vieną koją laikyti atremtą į krantą.

Paskui atėjo į galvą ir daugiau atitinkamų įvaizdžių. Antai medis: jis gyvas saulės šviesa, todėl visas stiebiasi į saulę danguje, tačiau jo kamienas teatlaiko tokį aukštį, destis kaip giliai į žemę suskverbė šaknis. Taigi juo aukštesnis nori užaugti, juo aukščiau pakilti, tuo giliau leiskis žemėn.

Arba štai laivas, burlaivis: jo greitis priklauso nuo burių didumo, tačiau per didelės burės gali mikliai laivą apversti, ir po plaukimo! Juoba kad vėjui pakilus jūra užbanguoja, o didesnė banga tokį laivą irgi netruks apversti. Užtat burlaivis privalo turėti kilį, ir juo didesnes bures išskleis, juo stipresnį vėją norės pažaboti, tuo ilgesnį, gilesnį, svaresnį.

Kadangi ašai esu svajotojas, man tai įdėm svarbu. Priminsiu, kad žodis svajoti, kaip ir daugelis psichinių, dvasinių terminų, – jei ne visi!1 – yra metafora, jo pirminė etimologinė reikšmė yra „siūbuoti, siūruoti, svyruoti“, o išlikusios fizinės, išorinio pasaulio reiškinius žyminčios leksinės reikšmės – „krypuoti“ (pvz.: Svajojau [išgverusiais ratais] po visą vieškelį iš vieno pašalio į kitą Šatės, Skuodo r.) ir „pūsti (apie vėją)“

1 Žr. Арво Крикманн. Вклад современной теории метафоры в паремиологию, Tautosakos darbai, 2001, [t.] XV (XXII), p. 17–92.

* Ilja Lemeškin. Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus): [Monografija], mokslinis redaktorius Sergejus Temčinas, recenzavo Eugenija Ulčinaitė, Pietro U. Dini, redaktorė Asta Vaškelienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – 332 p.270

(pvz.: Štai debesys juosvi jau dangų aptraukė, ir vėjas pradėjo svajot „Tėvynės sargas“, 1899, Nr. 3; Jūriniai vėjai, svajodamys po visas sritis, išblaško ūmus žemės S. Daukantas)2. Taigi, jei nori keliauti nežinomybės mariomis, svajonių vėjo nešamas, ir neapvirsti, nepaskęsti, turi įsitaisyti atitinkamą savo vėjui ir jo keliamoms bangoms atsparą – kilį.

Mitologija taip pat yra svajonės – bendruomeninės tautos, žmonijos svajonės, kurių pučiama žmogaus sąmonė, it Odisėjas, keliauja Pasaulio sielos vandenimis. Labiau įsisvajojus, žiūrėk, jau svaigsta galva, jau imi svaitėti3 – visiems tikriems keliautojams pažįstama „jūros liga“! Tuomet dera prilaikyti, suturėti svajones, kiek nuleisti bures ir pasirūpinti atsvara – kiliu. O jei apsidairai įstrigęs užtaky ar net visai užakusioje pelkėje – laikas kelti bures, įsileisti dvasios, gaivaus svajonių vėjo.

Taip ir mitologija per amžius svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: mitologijos laivo kilis ilgainiui virto mokslu, kuris kaskart uždūsta, vos tik pamėgina išsižadėti svajonės, o vėjo nuplėštos ir nusineštos burės – klinikiniais pavyzdžiais, perspėjančiais, kuo gresia užmiršti griežtą ir negailestingą, tačiau kartu gelbstinčią tikrovę. „Bures“ ir „kilį“, vaizduotę ir nuodugnų, tikslų empiriškumą vėlgi galima palyginti su monitoriaus ekrano (į kurį dabar žiūriu) spalvų ryškumo ir kontrasto parametrais. Niūriausias vaizdelis, kai nei spalvų, nei ryškumo išvis nėra – apgailėtina blyški prieblanda. Tokie yra mokslo darbai, stokojantys tiek vaizduotės, tiek konkrečių dalyko žinių. Siekiamybė – nežabota vaizduotė, pasitelkianti neišjudinamai tvirtą kuo gausesnių, kuo patikimesnių žinių arsenalą.

Siekiamybė siekiamybe, o tikrovėje kiekvienas geras darbas dažniausiai pasižymi daugiau viena arba kita ypatybe ir padaro daugiau mažiau reikšmingą įnašą, vaizdžiai tariant, į „burę“ arba į „kilį“.

LKŽ XIV 270; žr. Kazimieras Būga. Raštai, t. I, sudarė Zigmas Zinkevičius, Vilnius, 1958, p. 317–318; plg. t. II, p. 614; plačiau ir mitologijos kontekste žr. Dainius Razauskas. Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg), Vilnius, 2004, aplink p. 48.

3 Svaigti ir svaitėti, svaitės – irgi tos pat kilmės, tos pat pirminės šaknies žodžiai.

Ilja Lemeškinas savo darbu padarė – gal neperdėsiu pasakydamas – milžinišką, fundamentalų įnašą į vadinamojo Sovijaus mito, vieno iš pagrindinių ir bene vienintelio ištisai paliudyto lietuvių mito, „kilį“.

Iki šiol baltų mitologijos tyrinėtojai, tarp jų ryškiausieji, iškiliausieji, daugiau nei šimtą metų naudojosi tik atsitiktinėmis (mitologijos požiūriu) ir netgi nepakankamai tiksliomis dviejų pirminio rankraščio nuorašų XIX a. publikacijomis. Kaip tik dėl netikslumo, nepakankamai nuodugnios rankraščio analizės vienoje iš tų publikacijų vėliau tarp mitologų buvo prasidėjęs ginčas, ar antrasis Sovijaus laidojimo būdas tikrai reiškė įkėlimą į medį, ar tik į medinę skrynią (karstą). Ginčas, pasirodo, visiškai tuščias – reikėjo atidžiai pasižiūrėti į rankraštį, kad „medinės skrynios“ atvejis vienąsyk būtų atmestas visiems laikams (žr. p. 8–9).

Negana to, vietoj XIX a. paskelbtų dviejų nuorašų paskirų fragmentų dabar turime ištisus keturis pirminio rankraščio nuorašus, kuriuose, be visiems žinomo, pasirodo, esama ir daugiau, ligi šiol nežinotų Sovijų mininčių fragmentų. Dabar visi su Sovijaus mitu susiję visų pirminio rankraščio nuorašų fragmentai su pažodiniu vertimu į lietuvių kalbą ir būtinais tekstologiniais komentarais paskelbti Iljos Lemeškino knygoje (p. 279–319), be to, dar pridėtas laisvesnis literatūrinis vertimas (p. 320–323).

Taigi iš esmės tik dabar – Iljos Lemeškino dėka – tapo įmanoma pradėti deramai nuodugniai, remiantis patikimu šaltiniu, tyrinėti Sovijaus mitą.

Svarbi ir ta tekstologinės analizės išvada, kad pirminio XIII a. rankraščio autorius ne šiaip perpasakojo senąja rusų kalba lietuvišką mitą, bet veikiau vertė jį pažodžiui, įvesdamas į senąją rusų kalbą jai nebūdingas lytis, lietuviškas „kalkes“ (p. 26), vadinasi, perteikė, Iljos žodžiais, „ne tik turinį, bet net ir autentišką kūrinio formą“ (p. 27). O tai reiš-271 kia, kad jis tikrai mokėjo lietuvių kalbą, gal net geriau nei senąją rusų, taigi panašu, jog galėjo tiesiog būti lietuvis, krikštytas į „rusų tikėjimą“ ir taip „tapęs rusu“. Tokiu atveju jis būtų kažkiek panašus į Snorrį Sturlusoną, krikštytą skaldą, surašiusį pagrindinius senovės skandinavų mitus.

Žinoma, iki šiol mitologų naudotosios XIX a. paskelbtos ištraukos, nors ir ne visai tikslios bei išsamios, nebuvo iš esmės klaidingos, todėl ir ligšioliniai Sovijaus mito tyrinėjimai bei jo duomenų pagrindu mitologų iškeltos prielaidos visumoje anaiptol neprarado savo vertės.

Vienas iš galvosūkių, kurio naujasis nuodugnus pirminio šaltinio tyrimas vis dėlto nepadėjo išspręsti, yra pats Sovijaus vardas. Kokių tik aiškinimų jis nėra susilaukęs! Sietas jis ir su žodžio saulė šaknimi, ir su žodžio savas šaknimi, ir su žodžio sūnus šaknimi, laikytas šoviu arba šovėju, kremavimo apeigų veikėjo, pašaudavusio į ugnį mirusiųjų palaikus, mitiniu prototipu, ir t. t. Vienai iš minėtų etimologijų – būtent Jono Basanavičiaus, Norberto Vėliaus palaikytai sąsajai su žodžiu savas – anksčiau iš dalies pritarė ir Ilja Lemeškinas. Remdamasis kai kuriais Sovijaus vardo senojoje rusų kalboje vienaskaitos kilmininko variantais, atitinkančiais lietuvišką įvardžiuotinę formą savojo, jis darė išvadą, kad Sovijus ir galįs būti savasis4.

Dabar Ilja Lemeškinas jau atsisako šitos etimologijos ir iškelia dar vieną Sovijaus vardo aiškinimą. Pirmiausia jis atkreipia dėmesį į įvairias Sovijaus vardo literatūrines (kvazietimologines) sąsajas pačiame šaltinio tekste. Pasirodo, jis gali būti suvokiamas kaip perinterpretuotas senosios rusų kalbos padalyvis свияя ‘susiejant, suvejant’; gali būti perdirbtas antikinis Sosibijus; arba Eusebijus (sen. ru. евсевий) (p. 35–36, 38). Dar viena įdomi sąsaja atsiranda palyginus „Sovijaus sakmės“ pirmuosius žodžius совий бе человек „Sovijus buvo žmogus“ (jis, kaip toliau sakoma, į lietuvius, jotvingius, prūsus ir kitas tautas „įvedė šėtonišką paklydimą“ deginti palaikus) su kitoje Chronografo vietoje pasitaikančiu atitinkamo antikinio „paklydimo“ apibūdinimu бесовий, t. y. „velniškas, velnio“, viename iš nuorašų netgi suskaidytu ir atitinkamai perinterpretuotu kaip бе совий – esą tai „buvo Sovijus“, kuris tą „paklydimą“ įvedęs. Taigi iš apibūdinimo бесовий ‘velniškas’, jį suskaidžius į бе совий ir perstačius dėmenis į совий бе, ir atsiradę ne tik minėtieji sakmės pradžios žodžiai совий бе человек „Sovijus buvo žmogus“, bet galiausiai ir pats Sovijaus vardas. Iljos Lemeškino nuomone, šis perstatymas совий бе человек „Sovijus buvo žmogus“ vietoj menamo *бесовий человек „velniškas žmogus“ ir nurodąs tikrąją Sovijaus vardo etimologiją (p. 37–38, 319). Autoriaus žodžiais, „turint omeny literatūrinę teksto specifiką, negalima atmesti galimybės, kad Sovijaus vardas apskritai yra dirbtinis, sugalvotas specialiai Chronografui“ (p. 35).

4 Илья Лемешкин. Балтийская «басня» в составе хронографа 1261 года: фольклорный нарратив о Совии, Tautosakos darbai, 2005, [t.] XXX, p. 156.

Iljos Lemeškino aptiktas „žaidimas žodžiais“ – įvairių fonetinių Sovijaus vardo sąsajų ieškojimas ir pasinaudojimas jomis tekste – savaime labai įdomus dalykas.  Šiaip ar taip, mitologinio vardo „anagramavimas“, t. y. nemorfologiškas jo skaidymas į dėmenis ir jų perdėliojimas, tokiu būdu išgaunant netikėtas prasmingas sąsajas, apskritai visokiausių įmanomų sąskambių iškėlimas ir įprasminimas yra labai pamėgtas reiškinys bene visose senosiose indoeuropiečių (ir gal ne tik indoeuropiečių) tradicijose: indų, graikų, keltų ir kt. Mūsų atveju tad kyla klausimas apie tokių tradicinių teksto konstravimo technikų perkėlimą į naujosios, krikščioniškosios tradicijos kontekstą. O tai, kartu su į senąją rusų kalbą perkelta Sovijaus mito „autentiška kūrinio forma“, juolab sustiprina įtarimą, ar tik mūsų Chronografo autorius prieš pasikrikštydamas nebus priklausęs senovės lietuvių žynių­poetų luomui, kur galėjo susipažinti ne tik su pačiais lietuviškais mitais, vieną iš kurių, pasitaikius progai, ir perteikė, bet ir su tradicinėmis poetinėmis teksto konstravimo technikomis. Panašių pavyzdžių esama ir iš 272 rytų slavų mitologinės tradicijos, kur, pavyzdžiui, senojo slavų Veleso / Voloso vietoje neatsitiktinai atsiduria stačiatikių šv. Vlasijus (Велес­ / Волос- : Влас-)5, nors patikimai paliudyto Voloso vardo iš šv. Vlasijaus niekaip negalima išvesti. Taigi vardo sąsaja, paremta sąskambiu ar anagrama, anaiptol neveda prie jo etimologijos. Negana to, minėta Sovijaus vardo sąsajų Chronografe gausa kaip tik rodytų, kad tai veikiau būtent poetinės sąsajos, iškeliamos pasitaikius progai (ad hoc) ir keičiamos kitomis, kitai progai pasitaikius.

5 Борис А. Успенский. Филологические ра- зыскания в области славянских древностей: (Ре- ликты язычества в восточнославянском куль­те Николая Мирликийского), Москва, 1982, p. 127; Вячеслав Всеволодович Иванов, Владимир Ни- колаевич Топоров. Исследования в области сла- вянских древностей, Москва, 1974, p. 56.

Tai pirmoji priežastis, kodėl man naujoji Iljos Lemeškino iškelta Sovijaus vardo kilmės hipotezė neatrodo įtikima. Antroji priežastis yra ta, kad совий бе человек „Sovijus buvo žmogus“ yra pilnas sakinys, turintis aiškų veiksnį ir tarinį, o jo tariamas provaizdis *бесовий человек „velniškas žmogus“ – ne, todėl jis niekaip negalėjo eiti pirmuoju Sovijaus sakmės sakiniu.

Trečioji priežastis ta, kad, laikant mito pagrindinio veikėjo vardą esant dirbtinį, reikėtų suabejoti ir paties mito autentiškumu, o jo juk perteikiamas, kaip paties Iljos nustatyta, ne tik turinys, bet ir „autentiška forma“.

Ketvirtoji priežastis, kodėl manęs neįtikina naujasis Iljos iškeltas Sovijaus vardo aiškinimas, yra paties apibūdinimo „buvo žmogus“ (бе человек) tradiciškumas, gal net archetipiškumas. Gintaras Beresnevičius andai atkreipė dėmesį į Sovijaus funkcinę sąsają su vedų Jama – „pirmuoju mirusiuoju“, pramynusiu taką į aną pasaulį, visų mirusiųjų pirmeiviu. Nors mūsiškis tekstas, parašytas krikščionio, sako Sovijų radus kelią į „pragarą“, pasak G. Beresnevičiaus, „pačiam Sovijui tai nebuvo pragaras, jis atsidūrė pasaulyje, kuriame jautėsi pakankamai gerai, nes apsiėmė į jį vesti ir kitus mirusiuosius. Funkciškai Sovijus atitiktų indų Jamą, tapusį ‘pirmu6 . Pasak „Rigvedos“ (X.14.2), „Jama pirmasis rado išėjimą mums – ir šios ganyklos niekas jau nebeatims. Kur (kitados) mūsų tėvai senieji ėjo, ten (eis) savais keliais (visi), kas gimė“7 . Be to, kaip pabrėžia pastarojo, bene nuodugniausio „Rigvedos“ vertimo į Europos kalbas autorė Tatjana Jeli­zarenkova, „Jama ‘Rigvedoje’ niekuomet ne­vadinamas dievu, o tik karaliumi. Jis buvo mirusiųjų karalius, pirmasis mirtingasis, nutiesęs šį kelią kitiems“8 . Žodžiu, Jama „buvo žmogus“ – ne dievas.

Kitur G. Beresnevičius palygina Sovijų su Buda: „Sovijus ‘nueina’ į pomirtinį pasaulį. Tačiau iš mito matyti, jog pomirtinis pasaulis iki Sovijaus žygio buvo nežinomas. Jį atstojo metempsichozės ar reinkarnacijos ciklai. Sovijus, atrasdamas pomirtinį pasaulį, tampa bent jau tokios svarbos religiniu veikėju kaip, tarkime, Buda, sugebėjęs nutraukti reinkarnacijų grandines.“9 Buda, kaip žinome, irgi „buvo žmogus“.

Algirdas Julius Greimas lietuvių Sovijų buvo prilyginęs iranėnų Zarathuštrai. Jo žodžiais, „kadangi pats tekstas aiškiai nustato priežastinį santykį tarp laidotuvių ritualo ir ‘naujų dievų’ garbinimo, t. y. naujos religijos įsteigimo, Šovys nėra vien tik vėlių vedlys, bet ir religinis reformatorius, lietuviškasis Zoroastra“10 , t. y. Zarathuštra.

6 Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos, Vilnius, 1995, p. 33.

7 Ригведа. Мандалы IX–X, издание подгото- вила Т. Я. Елизаренкова, Москва, 1999, p. 129.

8 Ригведа. Мандалы I–IV, издание подгото- вила Т. Я. Елизаренкова, Москва, 1989, p. 504.

9 Gintaras Beresnevičius. Dausos: Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiū- roje, Vilnius, 1990, p. 84.

10 Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties be­ ieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius–Chicago, 1990, p. 375.273

A. J. Greimui antrina ir Ilja Lemeškinas, tik jau ne pagal bendrą laisvą asociaciją, o remdamasis So­ vijaus sakmės tekstologiniu palyginimu su pačiame Chronografe pateiktu pasakojimu apie Zarathuštrą. Iljos žodžiais, Chronografe „iš kitų laidojimo apeigų formų Zarathuštros pavyzdys itin artimas Sovijui. Abu skirtingu laiku, tačiau pirmieji įveda palaikų sudegini­ mo praktiką: vienas tarp senųjų persų, kitas tarp prūsų ir jų kaimynų“11. „Pagal Chro­ nografe aprašytų įvykių seką, Sovijus tik platina tarp baltų šį antikinį, kilusį iš Persijos, paklydimą. Susidaro įspūdis, kad Malalos Kronikos vaizdai iš persų istorijos skatino XIII a. rašytoją subtiliai juos gretinti, tapatinti su vietiniais prūsais, kurie dėl etnonimų panašumo пръси ‘persai’ – пруси ‘prūsai’ galėjo būti suvokiami kaip tolimi persų palikuonys“ (p. 21). Čia galima prisiminti XIX a. romantikus, taip pat, pavyzdžiui, Eduardo Gisevijaus žodžius, ištartus Otto Glagau jų- dviejų susitikimo metu ir paskui pastarojo persakytus: „Gali sau ginčyti mokslininkai, tik aš nepakeisiu savo nuomonės, kad lietuviai ne tik yra kilę iš Rytų, o ir kad jie buvo kadai suėję į sąlytį su egiptiečiais, graikais ir romėnais. <…> O ar nėra gyvas pačiuose lietuvininkuose padavimas, jog kadai kada jie buvę išvaryti i š P e r s i j o s, iškeliavę iš krašto, kur pateka saulė, nesgi dievybė prisakiusi jiems eiti tol, kol prieisią marias?“12. Taigi dabar, Iljos Lemeškino darbo dėka, galime pažymėti, kad baltų sąsaja su Rytais, skyrium su Persija, pasirodo, yra anaiptol ne romantikų pramanas ir turi gerokai seną tradiciją. Tačiau mums šįsyk svarbiausia, kad Zarathuštra, su kuriuo Chronografe tiesiogiai gretintas Sovijus, šiaip ar taip, irgi „buvo žmogus“.

11 И. Лемешкин. Балтийская «басня» в со- ставе хронографа 1261 года, p. 145. 

12 Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktajame amžiuje, vertė Vytautas Jurgutis, paruošė Vacys Milius, Vilnius, 1970, p. 283.

G. Beresnevičius yra iškėlęs dar vieną Sovijaus sąsają – su Dionisu. Jo žodžiais, tam „pačiam konteksui priklausytų ir graikų Dionisas – Sabazios. Dioniso mitikoje bei misterijose (prisiminkime – jų mistai vadinti saboi) dažnas žmogaus ar žvėries sudraskymo, nužudymo bei surijimo motyvas <…>. Dioniso epitetas graikuose – Liėjus (‘Išlaisvintojas’) nurodytų ir į atitinkamą Irano arijų terminą Saošyant, reiškiantį ateisiantį išgelbėtoją, išlaisvintoją, kuris prikels mirusiuosius laikų pabaigoje“13 . Galima priminti, kad pats Saošjanto vardas – tai tiesiog veiksmažodžio „išgelbėti“ būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyvis14 .

Dionisas – jau nebe visai žmogus, jis Die­ vo ir Žemelės (Dzeuso ir Semelės) sūnus, taigi pusiau žmogus, pusiau dievas, dievažmogis. Jį čia prisiminėme tam, kad palygintume su kitu gerai žinomu dievažmogiu – Jėzumi Kristumi, apie kurį šiuolaikinėje Baltarusijo­ je, beje, užrašyta: [Христос] буў челавек15. Kyla net pagunda pamanyti, kad šis apibūdinimas – Хрыстос буў челавек – tęsia seną šiose žemėse tradiciją ir stačiai remiasi mūsų nagrinėjamuoju Совий бе человек. Šiaip ar taip, Kristaus tikrai neįtarsi esant „Velnio žmogumi“, nors jam taikomas tas pats apibū- dinimas, tad gal ir kalbamoji Sovijaus vardo sąsaja, iškilusi perstatant spėjamo apibūdinimo *бесовий человек dėmenis, veikiau tėra įdomi anagrama, ad hoc iškeltas sąskambis, o ne jo tikrosios kilmės paaiškinimas.

Taigi kol kas Sovijaus vardo etimologija lieka neaiški, tad reikia tenkintis G. Beresne­vičiaus trumpai nusakyta padėtimi: „galimas dalykas, didžioji Sovijaus etimologijų dalis bei jo vardo paralelės <…> yra visiškai teisingos – tik jokiu būdu negalima manyti, kad viena iš jų yra ‘teisingesnė’ už kitas ir gali ką nors pranešti apie Sovijaus vardo bei jo mitikos kilmę. Tai vieno ir to paties fenomeno blyksniai“16. Iljos Lemeškino mums pristatytas ir nuodugniai ištirtas Chronografo tekstas patvirtina, kad tokie mitologinio vardo kuo įvairiausių sąsajų „blyksniai“ – ne šiuolaikinių tyrinėtojų bejėgiškumo nustatyti vieną tikrąją tiesą ženklas, bet mitologijai iš esmės, iš pačios jos prigimties būdinga ypatybė, ir galbūt išties visai ne trūkumas, o milžiniškas privalumas, tik laukiantis mūsų atpažinimo ir pripažinimo. Tai kaip tik mitologijos „burės“, genančios, varančios ją vis pirmyn, neleidžiančios įgrimzti užtakyje, be paliovos ža­ dinančios ir ugdančios vaizduotę. Taip mūsų senoji dvasinė tradicija iki šiol nejučia tebegyvena mumyse ir, gindama nuo vienareikšmiškumo, palaiko mus gyvus.

13 G. Beresnevičius. Baltų religinės reformos, p. 75.

14 Мифы народов мира: Энциклопедия, [т.] II, Москва, 1982, p. 408.

15 «Народная Библия»: Восточнославянские этиологические легенды, составление и ком- ментарии О. В. Беловой, Москва, 2004, p. 314.

16 G. Beresnevičius. Baltų religinės reformos, p. 75.274 

 

Publikuota http://www.llti.lt/failai/25_29_recenzija_02.pdf