Psichologija vadovams

Arba psichologija tave vejasi, arba tu su ja susidraugauji, kito kelio nėra.

Trumpas, bet esminis psichologijos pritaikymo darbuotojų vertinimui ir vadovavimui kursas:

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šito neatidėliokite

  Kai bėgi, žiūri tik į priekį.

  Kai stabteli - atsigręži į psichologiją, kad       išlaisvintum savo tikrąjį aš.

  TESTAI SAVĘS PAŽINIMUI:
  +370 698 48200
  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Spausdinti

Jurgita ir Garis Antoine: „Amerikiečiai labai mažai žino apie indėnus“

Autorius bernardinai.lt. Paskelbta: Istorijos ir mitai


Daugelis mūsų vaikystėje ir jaunystėje domėjomės indėnais. Skaitėme Karlo Majaus, Džeimso Fenimoro Kuperio, Lizelotės Velskoph-Henrich romanus, žiūrėjome Sergio Leonės vesternus.  Vyresnės kartos žmonės papasakos apie to meto jaunimo „dievuką“, jugoslavų kilmės aktorių Goiko Mitičių ar prancūzą Pierą Brisą, suvaidinusį apačių vadą Vinetu. Vėliau dauguma subrendome ir užsiėmėme „rimtesniais“ dalykais, tik nostalgiškai prisimindami laikus, kai „žaidėme indėnus“. Tačiau yra žmonių, kurių jaunatviškas susidomėjimas indėnais nesibaigė ir peraugo į rimtas mokslines studijas. Viena iš jų – antropologė Jurgita (Saltanavičiūtė) Antoine, Oklahomos universitete JAV apsigynusi disertaciją apie lakotų kultūrą. Dabar Jurgita dirba Sinte Gleška universitete, esančiame Rouzbudo indėnų rezervate, Pietų Dakotoje. Čia ji sukūrė šeimą, turi beveik metų dukrytę Medeiną. Jurgitos vyras, lakotas Garis, pasak jos, yra žmogus, turintis daugybę talentų: grojo gitara roko grupėje „Wakinyan“, kurių albumas 2001 metais buvo nominuotas NAMA (Native American Music Awards), taip pat visuomet susižeria pagrindinius prizus šaudymo iš lanko varžybose, bėga maratonus, kasdien mokytojauja Paauglių sulaikymo centre, kuriame dirba su ypač sunkaus elgesio vaikais, šeimą aprūpina maistu iš gamtos „supermarketo“ – medžiodamas... Šiuo metu Jurgita su šeima vieši Lietuvoje ir buvo pakviesta apsilankyti www.bernardinai.lt redakcijoje beir pasikalbėti apie indėnų gyvenimą. 

Iš pradžių norėčiau klausti: kaip susidomėjote indėnų kultūromis?

Jurgita. Viskas prasidėjo nuo literatūros ir filmų. Visi skaitėme tas pačias knygas, žiūrėjome tuos pačius filmus. Prisimenu, buvau aštuonerių, kai pirmą kartą susidūriau su indėnų pasakomis. Man jos labai patiko. Taip vaikystėje užsimezgęs susidomėjimas indėnais išliko ir toliau. Dar studijuodama Lietuvoje (baigiau anglų filologiją) rašiau kursinius apie indėnus, iš indėnų literatūros parašiau ir bakalauro darbą. Turėjau tikslą nuvažiuoti ir savo akimis pamatyti, kaip jie gyvena iš tikrųjų, nes iš knygų ir filmų gali susidaryti vienokį įspūdį, o tikrovė gali būti visai kitokia.

Kuo būtų galima paaiškinti tokį didelį vakariečių susidomėjimą indėnais, kuris, jei neklystu, ypač suklestėjo XIX amžiaus antroje pusėje? 

Jurgita. XIX amžiaus antroje pusėje JAV gyveno toks veikėjas Buffalo Bilas. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose jis pradėjo vežti vadinamuosius Laukinių Vakarų šou į Europą. Kaip visa tai vyko? Tai labai intriguojama istorija. JAV ir indėnų genčių karai tuo metu ėjo į pabaigą, ir indėnų vadams bei ir šiaip aktyvesniems indėnams (bent jau kalbant apie tuos, kurie gyveno lygumose), siekiant juos galutinai nukenksminti, valdžia pasiūlydavo rinktis: kalėjimas arba šou Europoje. Taip jie būdavo atskiriami nuo savo gentainių, kad nebekurstytų aistrų. Kadangi kelionė laivu per Atlantą trukdavo ilgai, kone mėnesį, Laukinių Vakarų šou Europoje kartais užsibūdavo net dvejus metus. Indėnai būdavo vežami į Angliją, Prancūziją, Vokietiją ir kitas šalis. Šou dalyvaudavo ištisos indėnų šeimos su mažais vaikais. Tokios gastrolės jiems tapdavo savotiška tremtimi. Po tokių šou susidomėjimas indėnais Europoje ėmė augti kaip ant mielių, kūrėsi indėnų gerbėjų klubai, buvo rašomos knygos. Formavosi ir šiandien žinomas baimę ir pagarbą keliantis indėnų įvaizdis. Pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai JAV įsitraukė į karą su Vokietija, žinia, kad amerikiečių gretose yra indėnų, sukėlė sąmyšį vokiečių gretose.   

Europiečių susižavėjimas indėnais turbūt plaukia ir iš „kilniojo laukinio“ idėjos, ypač populiarios XVIII amžiaus Europoje...

Jurgita. Taip, ir tai. Kalbant apie minėtus šou, įsitikini, kokia galinga yra žiniasklaida. Juk tas Buffalo Bilo projektas buvo, kalbant šių dienų terminais, sėkminga rinkodara. Įdomus dalykas: ten, kur kildavo didesnė įtampa tarp lakotų ir baltųjų, JAV agentai kviesdavosi Buffalo Bilą kaip indėnų „generolą“, kad šis nuramdytų tuos konfliktus. Pavyzdžiui, jis buvo iškviestas į Pain Ridžo rezervatą Pietų Dakotoje po Wounded Knee žudynių.  Aktyvesni įvykiuose dalyvavę indėnai netrukus buvo pašalinti pasiūlant jiems kalėjimą arba spektaklį. Sužinojusi šį faktą, buvau tiesiog apstulbinta. Populiarioji literatūra Laukinių Vakarų šou įtaką lakotų gyvenimui nutyli. O juk net dabartinų indėnų šokių švenčių forma yra perimta iš šių šou. Rašydama disertaciją iš indėnų dainų, aptikau daug tekstų, kuriuose atsispindi ši dalyvavimo spektakliuose patirtis. Yra dainų, kuriomis lakotai būdavo išlydimi į šou. Kaip žinoma, indėnai dainomis (jų jie turi kiekvienam gyvenimo įvykiui) tarsi įrašydavo į bendruomenės atmintį svarbiausius savo gyvenimo įvykius. 

Kokią vietą indėnų istorija užima dabartinėje oficialiojoje JAV istorijoje?  Ar daug dėmesio jai skiriama? Susidaro įspūdis, kad dėmesio jai netrūksta, kad tai yra tapę mainstream‘u?

Garis. Jei pavartytumėt amerikietiškus vadovėlius mokykloms, pamatytumėt, kad vietiniams gyventojams ten skirtas vos vienas lapas. Daugelis amerikiečių labai mažai žino apie indėnus – jų  praeitį ir dabartį. Paprastai amerikiečiai indėnus šiandien sieja su kazino verslu. (Šis verslas yra vienas pagrindinių indėnų rezervatuose šiuo metu.) Jei pamatysi per televiziją rodant ką nors apie indėnus, veikiausiai reikalas bus susijęs su kazino. Apie indėnų kultūrą, istoriją beveik nekalbama. Susidaro įspūdis, kad ši JAV istorijos dalis yra ignoruojama. O būtų išties nuostabu, jei žmonės apie ją žinotų daugiau. 

Jurgita. Norėtųsi pridėti, kad kazino rezervatuose – tai daugiau poilsio namai ar kultūros centrai su didelėmis salėmis, kur vyksta renginiai. JAV yra didelių kazino kompleksų su puikiais viešbučiais, plaukymo baseinais, restoranais ir muziejais. Mūsų rezervate kazino – taip pat kultūros centras, kuriame yra didžiausias rezervate restoranas, kuriame vyksta žymių atlikėjų koncertai po atviru dangumi, taip pat ir indėnų šokių šventė liepos ketvirtąją, JAV Nepriklausomybės dieną. Močiutės ten važiuoja žaisti bingo, taip pat prisėda ir prie lošimo automatų. Dažnai tenka girdėti, kad žmonės laimi pinigų. O dėl praloštų irgi nesisielojama – juk jie atitenka genčiai, kuri juos „perskirsto“ žmonėms – stato namus, teikia pašalpas ir t.t.

Kokia galėtų būti tokio menko susidomėjimo priežastis? Vienas puslapis vadovėlyje – tai labai mažai. Tiesiog neįtikėtina.

Garis. Nežinau, gal tai susiję su kaltės jausmu? Tačiau veikiausiai priežastys yra politinės. Nenorima pripažinti, kad Amerikoje vyko tam tikri dalykai, ir vyko būtent taip. JAV vyriausybė su indėnais pasirašė daugybę sutarčių dėl žemių, medžioklės teisių, kurios vėliau buvo sulaužytos. Sulaužytos daugybę kartų... Tokių veiksmų rezultatas – mes (lakotai) šiandien gyvename mažame rezervate, nors anksčiau mūsų gentims priklausė dideli žemės plotai. Nors genčių ir Vyriausybės santykiai gerokai pažengę (nemaža dalimi tai dėl AIM veiklos), šiuo metu tebekyla daug klausimų dėl kompensacijų už kadaise atimtą žemę ir joje randamas gėrybes. Vyriausybė indėnams yra daug pažadėjusi, tačiau pažadai arba nebuvo įgyvendinti, arba įgyvendinti minimaliai. 

Kokie yra pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria indėnų bendruomenės JAV?

Garis. Pirma į galvą atėjusi mintis – tai ekonomikos vystymo klausimas. Egzistuoja daugybė taisyklių rezervate, susijusių su ekonomika, kurios mums nenaudingos. Pavyzdžiui, rezervatuose gyvenantys indėnai turi atiduoti pusę uždirbtų pajamų (įsivaizduokime parduotuvės savininką) į bendrą valstijos biudžetą. Tai labai trukdo ekonomikos vystymuisi. Mums trūksta kapitalo, sakykime, atidaryti kokią nors gamyklą ar subsidijų plėtoti jau egzistuojančių veiklą. Man atrodo, kad vienas iš dalykų, kuris galėtų padėti, tai didesnių galių suteikimas genties vyriausybei ir žmonėms. Įsivaizduokite, JAV darbo neturi 9 procentai gyventojų, tuo tarpu rezervatuose nedarbingumas – 90 procentų. 

Jurgita. Mano darbe aktualiausios dvi problemos: tai pinigų, kuriais būtų galima mokėti žmonėms už darbą (o norinčiųjų dirbti netrūksta), ir rimtų, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas.

Kaip patys indėnai jaučiasi gyvendami rezervatuose? Iš jūsų pasakojimo susidaro niūrokas gyvenimo vaizdas? Apskritai, kokias funkcijas šiandien atlieka rezervatas?

Garis. Rezervate gyvenantys indėnai turi tam tikrą savivaldą, tačiau reikšmingiausias sritis – aprūpinimą būstais, sveikatos apsaugą ir švietimą tvarko federalinė vyriausybė. Genties vyriausybės galios ribotos. Pavyzdžiui, jie negali leisti įstatymų, bet tvarko smulkesnius vietos reikalus: administruoja vietinius išteklius (pvz., žemę) ir genties pajamas (pvz., kazino pajamas).  

Jurgita. Galime sakyti, kad tai savotiška savivaldybė. Autonominė apygarda, kurioje indėnams savo kasdienius reikalus leidžiama tvarkytis patiems. Nors sutartyse parašyta, kad indėnų vyriausybės su JAV vyriausybe turi bendrauti lygiomis teisėmis, kaip vyriausybė su vyriausybe.

Garis. Rezervatuose egzistuoja daugybė įvairių problemų, tačiau žmonėms jų kultūra tebėra svarbi.  Ji labai skiriasi nuo dominuojančios amerikietiškosios kultūros. Pats svarbiausias dalykas indėnams – jų šeima, giminė. Ne materialinės gėrybės, kurių paprastai jiems sukaupti nepavyksta, bet šeima. Nors rezervatuose klesti skurdas, yra ir kitų socialinių problemų, tačiau ši nuostata yra pagrindinė. Kaip ir ryšiai tarp bendruomenės narių. Kitiems tai labai sunku suprasti. Apskritai egzistuoja daug klaidingų sampratų apie indėnų gyvenimą.

Mano akimis, indėnų savimonėje turėtų egzistuoti tam tikra įtampa tarp romantiško, herojiško savęs įsivaizdavimo ir ne tokios romantiškos tikrovės. Kokie stereotipai apie indėnus gyvuoja amerikiečių visuomenėje?

Garis. Pirmas man į galvą šaunantis stereotipas: indėnas – tai asmuo ilgais plaukais, dėvintis kostiumą ir dirbantis kazino. Arba asmuo, kuris nenori dirbti ir geria (daug geria), bei jauni žmonės, neturintys nieko bendro su savo protėvių kultūra.

Jurgita. Herojišką indėnų paveikslą yra sukūrę europiečiai: Sėdintis Bizonas (Tatanka Iyotake), Jo Šėlstantis Žirgas (Tašunka Witko) ir pan. Lakotai žino visus tuos veikėjus, gerbia juos, jais didžiuojasi, tačiau jų nesureikšmina. Bent jau aš nepastebėjau tokio sureikšminimo. Kaip kad mes sureikšminame Vytautą Didįjį. Kalbant apie pačius amerikiečius, jie savo ruožtu irgi nesureikšmina indėnų karų. Koks čia karas, sako jie, tai veikiau įvairiose vietose vykusios žudynės, daugių daugiausia susirėmimai.

Užsiminėte apie šeimą. Norėčiau paklausti: kaip reiškiasi tas šeimyniškumas? Kas jam būdinga? Kuo jis skiriasi, sakykim, nuo mums įprasto vakarietiško (europietiško) šeimyniškumo?

Garis. Tradicinės šeimos visur keliauja kartu, net jei tai ir didelės šeimos. Pvz., jei vienas žmogus turi vykti pas gydytoją, vyksta visa šeima. Moterys bendrauja ir dirba su moterimis, ir vyrai – su vyrais. Tai ypač ryšku, kai reikia ką nors atlikti. Pavyzdžiui, jei vyras nori pakviesti moterį į pasimatymą, tai dažniausiai už jį padarys jo pusseserė.

Jurgita. Kai vertėm dainas, man paaiškino, kad lakotai, jei reikia prašyti paslaugos, visada prašys ne tiesiogiai, bet per trečią asmenį, dažniausiai giminaitį, ir tos pačios lyties, kurio prašoma. Tai iš vienos pusės užtikrintų teigiamą atsakymą, o iš kitos, prašant per trecią asmenį, jei būtų atsakyta, prašantysis nepakliūtų į nemalonią situaciją. 

Garis. Lakotai turi gero, artimo draugo sąvoką. Vyrams tai – kola`, moterims – maškė`. Tokie draugai dažnai veda moteris iš vienos šeimos, moterys – vyrus iš tos pačios šeimos. Tokiu atveju jie jau užsitikrina paramą šeimoje. Giminės narių pareiga yra palaikyti vieniems kitus visur ir visada. Per giminystės ryšius gaunamas darbas, giminystės ryšiai svarbūs balsuojant rinkimuose. Pavyzdžiui, genties universitete praktiškai dirba viena giminė, o renkant žmogų į tam tikrą postą bus balsuojama už savo giminietį, neatsižvelgiant į jo sugebėjimus ar kvalifikaciją atlikti tas pareigas. Taip funkcionuoja visuomenė, giminystės ryšiai tiesiog įpareigoja taip elgtis. Pastebėjau, kad Lietuvoje labai svarbūs kaimynai ir ryšiai tarp jų. 

Jurgita. Lakotų visuomenėje giminystės ryšiais buvo grindžiamas ekonominio ir socialinio gyvenimo organizavimas, ir taip buvo užtikrinamas žmogaus išlikimas. Nors Lietuvoje giminystės ryšiai irgi veikia, profesionalių ryšių trūkumas lakotų visuomenėje man buvo naujiena. Sakykim, kai atvykau į rezervatą rašyti disertacijos, mano tikslas buvo atlikti su tuo susijusias užduotis, tai padaryti gerai ir laiku. Tuo tarpu lakotams svarbiausia užmegzti ryšį su žmogumi, o užduoties atlikimas ar to atlikimo kokybė nueina į antrą planą. Susipažindami lakotai visada paklausia, iš kur kilusi tavo šeima, o prisistatydami pasakys, kas jų tėvai ir seneliai. Tuomet pašnekovas ar klausytojas žino, kokie ryšiai jį sieja su tuo žmogumi, ir atitinkamai elgiasi.

Garis su laimikiu - laukiniu kalakutu.

Ar galima sakyti, kad indėnai išlaikė tradicijas ar jos vis dėlto buvo „išrastos“ iš naujo? Indėnų bendruomenės patyrė didžiulį spaudimą.

Jurgita. Tokia mintis lakotų bendruomenėje būtų absoliučiai nepriimtina. Keista, bet tradicijų išradimo sąvoka nėra populiari niekur, kur man teko dirbti, tik Lietuvoje. Ir Lietuvoje ji turi ypač negatyvų atspalvį. Man atrodo, kad tai tiesiog yra tautos savimonės, savęs vertinimo problema. Toks supratimas buvo būdingas XX a. pradžios antropologams, studijavusiems indėnų kultūrą. Jie karštligiškai užrašinėjo, darė įrašus, fotografavo ir t. t., nes buvo įsitikinę, kad visa toji kultūra tiesiog dings. Deja, kultūra niekur nedingo – ji tiesiog prisitaikė prie naujų aplinkybių, tam tikri jos aspektai išliko, kiti – pasikeitė, treti galbūt išnyko, tačiau ir be jų lakotų visuomenė puikiai funkcionuoja.

Lakotų kalba ir kultūra išties patyrė didelį spaudimą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Pavyzdžiui, buvo draudžiamos apeigos, dainavimas. Tačiau tai neišnyko, tik pasitraukė į pogrindį. Žmonės atlikdavo apeigas namuose, užsidengę langus ar ypač atokiose vietovėse. XX a. pabaigoje, kai 1978 metais buvo priimtas Religijos laisvės įstatymas, viskas iš pogrindžio vėl išlindo į dienos šviesą. Laikui bėgant atsirado tam tikrų adaptavimų, atitinkančių laiko dvasią ir žmonių reikmes, tačiau pagrindiniai ritualai tebėra praktikuojami (ir Saulės šokiai, ir vizijų ieškojimas), pasakojami pasakojimai, dainuojamos dainos, kalbama lakotų kalba ir t. t.

Kyla klausimas: ar tam tikrų praktikų patekimas į populiarųjį kontekstą nekeičia pačios praktikos? Ar tradicijos netampa pernelyg stilizuotos?

Garis. Mūsų šeimoje Saulės šokio tradicija išsilaikiusi gan archaiškos formos. Pavyzdžiui, senais laikais buvo susilaikoma tiek nuo valgio, tiek nuo gėrimo visas keturias Saulės šokio dienas. Senais laikais žmonės daug keliaudavo, jų gyvenimo ritmas buvo kitoks negu dabar, todėl tokia praktika buvo visai priimtina, ir žmonės tai nesunkiai ištverdavo. Toks pasninkas tebėra praktikuojams ir mūsų Saulės šokyje. Šiais laikais Saulės šokiuose dalyvauja nemažai europiečių kilmės vyresnio amžiaus žmonių, kurių sveikata (pvz., diabetas) neleidžia jiems taip pasninkauti. Dėl to kai kuriuose šokiuose maistas ir gėrimas nėra uždrausti. Tokios nuolaidos pašaliniams tiesiog neleidžia suprasti lakotų tradicijų esmės, nes jų fizinė buklė turi tiesioginę įtaką jų suvokimui. Tai iškreipia tiek  tradicijos supratimą, tiek lakotų požiūrį į išorinį pasaulį.

Jurgita. Rezervate girdėjau kalbant, kad susidomėjimas lakotų kultūra ypač padidėjo po filmo „Šokantis su vilkais“ (Dances with Wolves). Kai kurie Saulės šokiai yra tapę savotiškomis tarptautinėmis atrakcijomis, kuriose šoka ir indėnai, ir europiečiai. Man teko sutikti vokiečių, italų, su kuriais buvo praktiškai neįmanoma susišnekėti angliškai, bet jie stengėsi elgtis pagal lakotų tradicijas, ėjo į kalnus laukti vizijų ir dalyvavo Saulės šokyje. Žmogus, nemokėdamas kalbos, atvykęs i rezervatą tik savaitei ar dviem, tikrai nesugebės perkąsti nei lakotų gyvenimo subtilybių, nei jų tradicijų esmės. Nenuostabu, kad jis turės ir savotišką jų interpretaciją. Kiek man teko matyti, lakotai tokius svečius toleruoja. Lakotai tai priima kaip erzinamą, tačiau neišvengiamą dalyką. Jie atlieka tai, ko prašomi, o šiaip atsiriboja, kiek gali, sakydami, tai baltieji, jie nežino, ką daro...

Jurga, savo magistro darbą rašei apie indėnų šventvietes. Kokių išvadų priėjai savo darbe?

Jurgita. Tai, kad indėnams sunkiai sekasi susikalbėti su įvariomis federalinėmis institucijomis. Su indėnais konsultuojamasi dėl federalinių žemių naudojimo, bet jų nuomonė turi mažai įtakos planuojamiems projektams. Mano kalbinti indėnai sakė, kad kova dėl žemių tęsiasi. Kam priklausys viena ar kita vieta ir kaip ji bus interpretuojama. Pavyzdžiui, kaip bus įamžintas indėniškasis paveldas Lygumų indėnams šventuose Juoduosiuose Kalnuose. Šiuo metu Amerikos istorijos interpretacijos bent jau lakotų vietovėse esančiose turistinėse vietose keičiasi, ir vis daugiau indėnų pasakojimų įpinama į bendrą istoriją. Kai 2000-aisiais bandžiau įsidarbinti Mount Rushmore (JAV Nacionaliniame memoriale – red. past.), man nepavyko, nes, man atrodo, per pokalbį dėl darbo pernelyg akcentavau indėniškąjį tos vietos paveldą. Kalbėjau apie Juodųjų Kalnų svarbą indėnams. Tai jie ir paklausė: o kaipgi su amerikietiškuoju paveldu? Kaip žinoma, Mount Rushmore yra išskaptuoti keturių Amerikos prezidentų veidai. Prieš keletą metų tuometis Mount Rushmore direktorius, pats, beje, mandanas (indėnų gentis Šiaurės Dakotoje), mane patikino, kad mano istorija daugiau nepasikartotų ir kad jam dirbant indėniškasis paveldas buvo įtrauktas į interpretacijas.

Viename kalne Amerikos prezidentų veidai, o netoliese – Šėlstančio Žirgo monumentas, ar ne simboliška? Manau, šie du pasakojimai apie Ameriką gali papildyti vienas kitą.  Juk modernioji Amerika susikūrė indėnų žemėse. Kokia tau pati gražiausia indėnų daina? 

Turiu vieną dainą, kuri kaip tik iliustruoja anksčiau minėtą lakotų bendravimo būdą, t. y. per trečią asmenį. Lakotų Zuikio šokio (Rabbit dance) dainose visada kalba moteris (nors dainuoja vyrai). Ši daina yra viena iš pirmųjų Zuikio šokio dainų, kurioje moteris kreipiasi į savo pusseserę (čėpanši), kad ši praneštų apie jos simpatiją susidomėjimo objektui: 

Pussesere, tas, su kuriuo tu šoki, kas jis?

Paklausk jo, iš kur jis atvyko.

Pasakyk jam, kad jis man patinka.

Aš noriu su juo pakalbėti.

 

Paskelbta 2011-07-05 www.bernardinai.lt