Spausdinti

Kelyje į Europą: etiškas verslas, etiškas darbdavys

Autorius Adomas Grigaitis. Paskelbta: Vadovavimo psichologija

Disciplinos sąjunga

"Apžvelgdami gerai žinomų pasaulyje kompanijų transformaciją "iš gerų į nepakartojamas", pastebime nuosekliai demonstruojamas tris disciplinos formas: disciplinuoti žmonės, disciplinuotos mintys ir disciplinuoti veiksmai. Kai kalbame apie disciplinuotus žmones, tampa nebereikalinga hierarchija, apie disciplinuotas mintis – nereikalinga biurokratija, kai daromi disciplinuoti veiksmai – nereikalinga besaikė kontrolė. Bet kai ši disciplinos kultūra susijungia su verslo etika, gaunama stebuklinga darbo alchemija." 

Pastaraisiais metais lietuviškoje verslo spaudoje etikos klausimai nagrinėjami vis dažniau, tačiau dar nepakankamai. Džiugu, kad jau pasirodė ir pirmosios neverstinės Lietuvos autorių knygos bei vadovėliai šia tema, gana plačiai nagrinėjantys tiek teorinius, tiek praktinius verslo etikos aspektus.

Akivaizdu, kad Lietuvoje vyksta aktyvūs verslo moralės formavimosi procesai. Pirmiausia pastebimas "etiško kliento" atsiradimas: didėja lūkesčiai verslo ir jo kuriamų produktų atžvilgiu, randasi vadinamasis kvalifikuotas pirkėjas, kuris jau moka ne tik sumokėti pinigus, bet ir pasirinkti pardavėją, pareikalauti tinkamos prekių kokybės, tiekėjo garantijų ir įsipareigojimų, pagarbaus elgesio ir sąžiningų atsakymų į jo užduotus klausimus.

Todėl ir įmonės turi elgtis atitinkamai, nes konkuruojant su daugybe savybėmis ir kaina panašių prekių, dažniausiai laimi tie, kurie vadovaujasi aukštos moralės ir pažangios vadybos nuostatomis. 

Šių dienų realijos, pirmiausia Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, verčia nuolat grįžti prie minėtos temos. Tam, kad išliktų ir integruotųsi, Lietuvos verslas neišvengiamai turės priimti Europoje nusistovėjusias vadybos dogmas, taisykles, standartus, direktyvas, metodus ir, be jokios abejonės, daugeliui naujovišką verslo etikos suvokimą. Žinoma, galime manyti, kad lietuviškos verslo tradicijos yra geresnės. Kai kuriose srityse taip galbūt ir yra, tik ne dėl to, kad mes jas sąmoningai tokias puoselėjome, bet tiesiog dar nesuspėjome sugadinti to, kas buvo įprasta ir priimta mūsų proseneliams.

Tačiau jei norėsime įgyti naujųjų partnerių pasitikėjimą ir kalbėti jų kalba, turėsime paisyti jau seniai sukurtų ir daugelį metų tobulintų ES standartų. O jų yra gana daug. Viena vertus, tai gerai – mažiau neapibrėžtumo. Vis dėlto daugeliui verslininkų nebus paprasta susipažinti su šiais reglamentais bent dėl dviejų aplinkybių – kalbos barjero, o ir semantinių problemų: suvokti naujus verslo etikos klausimus mūsų vadovams trukdo reikalingų žinių pagrindų bei savito konteksto nebuvimas.

Taigi priminsime pagrindinius etiško verslo principus ir pamėginsime susieti juos su geros europietiškos vadybos rekomendacijomis. Mūsų tikslas – parodyti, kad europietiški verslo etikos standartai yra aiškiai suformuluoti, o jų laikymasis teikia akivaizdžią ekonominę naudą – tiesiog didina įmonės vertę. 

 

Verso etikos sąvoka

Bendrai kalbant, etika – tai žmonių elgesio filosofija. Jos pagrindas – asmeninis bendruomenės lyderių sąmoningumas, kuriuo ir vadovaujamasi kaip visuomenine norma. Paprasčiausiai etikos normomis galima laikyti "gerus" žmonių bendruomenės papročius ir įpročius. 

Verslo etika – tai praplėsta ir pritaikyta verslo aplinkai ta pati bendroji žmonių elgesio etika.

Tai verslo filosofijos dalis, pagrįsta bendrosios moralės principais, taisyklėmis ir standartais, kuriais turėtų būti vadovaujamasi versle. Ji lemia organizacijų elgesį rinkoje. Deja, etikos prasmė ir reikšmė dažnai lieka nesuvokta dėl konkretaus žmogaus subjektyvaus požiūrio į visuomenės pripažįstamas etines normas. Todėl tik aukštos moralės vadovai sugeba sėkmingai derinti du etikos prasme iš pirmo žvilgsnio prieštaringus kiekvieno verslo tikslus: pirma, reikia uždirbti kuo didesnį pelną, antra, pelno uždirbimą privalu derinti su visuomenės interesais.

Dažnai verslo etika tapatinama su visuomenine atsakomybe. Mat pasaulyje jau nuo XX a. 6–7 dešimtmečio priimta manyti, kad šalia tokių įprastų dalykų kaip pardavimų planavimas, reklama, kainodara, kaštų mažinimas, personalo ugdymas, gamybos technologijų atnaujinimas bei kokybės vadyba, reikia kalbėti ir apie moralinę bei socialinę įmonių atsakomybę vadinamiesiems "steikholderiams" (angl. stakeholder (verslo dalininkas, tarpininkas) – visoms šalims, suinteresuotoms verslo sėkme: valdžiai, visuomenei, akcininkams, administracijai, darbuotojams, tiekėjams, kreditoriams ir t. t.

Tai susiję su gamybos tobulėjimu ir jos apimčių didėjimu, kai pagaminti galima viską, tačiau susiduriama su tokiomis problemomis kaip žmogaus darbo išstūmimas, socialinių garantijų ir stabilumo užtikrinimas, ekologinėmis problemomis bei įmonių įtaka ne tik tam tikriems pramonės sektoriams, bet netgi valstybės ekonomikai.

Daugelio tyrinėtojų atlikti tyrimai įrodo, kad etinius konfliktus versle dažniausiai lemia tokios pagrindinės priežastys:

  • verslo dalyvių interesų nesutapimas ar nenoras juos derinti;
  • nesąžiningumas ir apgaulės;
  • nesusipratimai bendraujant ir netikslios informacijos perdavimas pavaldiniams bei kitiems verslo subjektams;
  • netinkamas elgesys su pirkėjais, tiekėjais, darbuotojais, visuomene ir valstybe.

Organizacijos bei jų vadovai dažniausiai skuba spręsti tuos konfliktus ar problemas, kurie gali tiesiogiai pakenkti pačiai įmonei ar jos verslui. Kartais, pajutus jų poveikį, imama baimintis netgi dėl organizacijos žlugimo ar reputacijos praradimo. Tačiau labai dažnai iš akiračio išsprūsta kiti veiksniai, iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturintys nieko bendra su įmonės veikla, pavyzdžiui, padorus lobizmas, konkurentų išstūmimas iš jų jau užimtų rinkų ir kiti veiksniai, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali padaryti ne mažiau žalos nei įmonės veiklai tiesioginę įtaką turintys veiksniai.

 

Bendrieji etiškų sprendimų priėmimo principai

Kalbant apie verslo etiką, pirmiausia rūpi vadovo, valdininko ar tiesiog darbuotojo požiūris į etines problemas, nes jie patys jas kuria ir turi spręsti. Kalbant paprastai, moralus žmogus nesielgs neetiškai kitų atžvilgiu, nesivers nesąžininga veikla. Tačiau jis yra nuolat apsuptas kitų žmonių, veikiančių ir jo paties įsitikinimus bei veiksmus. Todėl esminis kiekvieno verslo dalyvio tikslas – išsiaiškinti galimą visų "aplinkinių" poveikį jo paties elgesio etiškumui, suprasti jų motyvus bei atitinkamai į juos reaguoti įvairiose situacijose. Kad būtų lengviau šito pasiekti, patartina vadovautis keletu bendrųjų principų.

1. Pelno siekimas neturi prieštarauti visuomenės interesams

Nagrinėjant verslo etikos klausimus, reikia prisiminti du dalykus: pirma, verslas turi būti pelningas, nes pelnas – jo plėtros ir gerovės prielaida; antra, siekis uždirbti pelną neturi prieštarauti visuomenės norams ir tikslams. Pirmasis teiginys išreiškia kiekvieno verslo esmę ir pagrindinį tikslą, todėl yra neginčijamas. Antrasis įkūnija "sistemos gyvavimo supersistemoje" principą – asmeninių bei visuomeninių interesų suderinamumą.

Kaip tik šių dalykų derinimas sukelia daugiausia neaiškumų ir reikalauja didžiausių kompromisų. Be to, verslas neturi kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, ligomis ir pan. Tai pabrėžiama ES socialinio atsakingumo standarte SA8000 (angl. social accountability standart), kurio atsiradimą diduma lėmė JAV bei Didžiosios Britanijos vartotojų nuomonė apie plataus vartojimo prekių gamybos socialinį teisingumą jas gaminančių darbuotojų atžvilgiu. Iš esmės šis standartas reglamentuoja "etišką darbdavystę".

2. Bendrieji moralės principai turi būti taikomi ir versle

Šis principas – labai paprastas: elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi kiti. Verslininko priimami sprendimai etiškumo požiūriu pirmiausia priklauso nuo jo paties moralės, vidinių nuostatų, išprusimo, pagaliau – auklėjimo. Aptariamas vadybos etikos principas reiškia, kad ir versle privalu laikytis visuotinai pripažintų moralės principų ir taisyklių, kurių išmokome šeimoje ar mokykloje.

3. Visuomeninė atsakomybė

Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė ribojama pagal principą "kito nosis", t. y. mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kitų verslo dalyvių teisių. Terminai verslo etika bei visuomeninė atsakomybė dažnai tapatinami ar net laikomi vienas kito pakaitalais. Trumpai galima pasakyti taip: visuomeninė atsakomybė yra tarsi savita sutartis tarp visuomenės ir verslo.

Šia sutartimi prisiimami tam tikri ekonominiai, juridiniai, etiniai bei kiti įsipareigojimai visuomenei. Jie reiškia, kad verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus ekologinės ir socialinės bei ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Jis turi būti naudingas kiekvienam verslo dalyviui. Nevalia užmiršti, kad rinkoje verslininkas veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kitų interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abiem šalims naudingos partnerystės.

Vadinasi, verslininkas atsako už savo konkrečius poelgius, o atsakomybė įgyja konkretų adresatą, taigi ji tampa reali.

Visuomeninė atsakomybė – tai nerašyta sutartis su visuomene, o verslo etika – tai moralinės nuostatos, kuriomis grindžiami šios sutarties vykdymo metu priimami sprendimai. Nors šios sąvokos ir skiriasi, tačiau nenuginčijama yra viena: visuomeniškumas yra verslo etikos normų laikymosi versle pagrindas.

Kitaip tariant, jei įmonės vadovas nesuvokia, kad įmonė skirta ne tik savininkų, bet ir visuomenės poreikiams tenkinti, iš jo sunku tikėtis sąžiningų sprendimų darbuotojų bei kitų verslo partnerių atžvilgiu. Be abejo, tokiu atveju sunku tikėtis ir pozityvaus visuomenės požiūrio į tokį verslą ar verslininką. Anksčiau ar vėliau neetiško verslo konfliktas su visuomene taps neišvengiamas.

4. Tinkama sprendimų priėmimo ir kontrolės sistema

Verslo organizacijų vadovai turi žinoti, kaip žmonės priima etiškus sprendimus ir kodėl jie būtent taip elgiasi. Tik žinodami atsakymus į šiuos klausimus, jie gali tikėtis patys sukurti tokią atmosferą organizacijoje, kad visi sąžiningai siektų užsibrėžtų tikslų. Kitaip įmonė pasmerkta vegetacijai – kiekvienas joje žais savo žaidimą, o įmonės tikslai geriausiu atveju liks neįvykdyta deklaracija. Kitaip tariant, vadovų etikos politika diduma lemia visos organizacijos kultūrą, galiausiai – jos veiklą.

Tikimybė pasielgti neetiškai dar padidėja, kai verslo dalyviai nėra atriboti nuo galimybių ir pagundų elgtis nesąžiningai. Kitaip tariant, už amoralų poelgį nenubaustas (o kartais net ir paskatintas!) žmogus greičiausiai ir kitai galimybei pasitaikius pasielgs taip pat neetiškai.

Mat tokiu atveju pati verslo aplinka ne tik neįtvirtina dorovės normų, bet kartais netgi skatina apgaules. Neretai organizacijose susiklosto tokia situacija, kai darbuotojai ne tik neatribojami nuo galimybių elgtis amoraliai, bet jiems net nepaaiškinama, kas, įmonės savininkų ar vadovų nuomone, laikytina neetišku dalyku.

Tokią situaciją įmonėje galima laikyti apskritai nekontroliuojama. Todėl šioje, kaip visose kitose vadybos srityse, įmonėje turi būti įdiegta atitinkama etiškų sprendimų priėmimo ir kontrolės sistema, kurios pagrindiniais tikslais reikėtų laikyti moralinių nuostatų išaiškinimą visoms suinteresuotoms šalims, jų diegimo organizavimą ir nuolatinę palaikymo kontrolę.

Deja, tikriausiai dėl neadekvataus vakarietiškų vadybos normų traktavimo ir vadybos patirties trūkumo Lietuvoje susiklostė gana iškreiptas požiūris į kontrolę. Daugelio įmonių vadovai iki šiol nekreipia deramo dėmesio į vidinės kontrolės sistemų kūrimą, klaidingai manydami, kad įmonės atžvilgiu nedorai gali elgtis visi, tik ne tos įmonės savininkai ar darbuotojai.

Tačiau praktika rodo, kad būtent įmonės darbuotojai, netgi ją valdantys asmenys yra labiausiai tikėtini apgaulių iniciatoriai. Kartais metamasi į kitą kraštutinumą, kai, užuot įdiegus ištisinę vidinės kontrolės sistemą, siekiant įsitikinti darbuotojų moraliniu tvirtumu, imituojamos situacijos, kuriose jie paprasčiausiai skatinami nusižengti, nors savo iniciatyva jie galbūt niekada taip nebūtų pasielgę. Šiuo atveju reikia prisiminti, kad kontroliuojami darbuotojai neturi būti "gundomi". Dar geriau būtų įsisąmoninti, kad kova su apgaulėmis – veikla, kuriai reikia specialių žinių. Saviveikla šioje srityje labai pavojinga.

Paprasčiausias būdas verslo moralės normoms paskelbti ir įdiegti – organizacijos etikos kodekso arba analogiškų kitų etines normas reguliuojančių dokumentų sukūrimas bei paskelbimas. Kartais įmonės, siekdamos užsitarnauti klientų, tiekėjų ar kreditorių pasitikėjimą, supažindina ir juos su minėtuose dokumentuose aptariamomis įmonės vertybėmis, moralės principais ir taisyklėmis.

Daugelyje žymių organizacijų netgi praktikuojami prasižengusiųjų etikos normoms vieši garbės teismai, o aukštos moralės darbuotojai atvirai skatinami ir giriami. Taip skiepijamas noras elgtis etiškai.

5. Turi būti palaikoma pozityvi organizacijos kultūra

Kai kurie tyrinėtojai įsitikinę, kad verslo etikos apskritai neįmanoma išmokti – ji yra įgimta. Tačiau verslo moralumą lemia ne kas kita, o jo dalyvių (vadovų, darbuotojų, akcininkų ir kt.) sprendimai, konkretūs daugelio skirtingai motyvuotų, turinčių įvairius tikslus žmonių poelgiai.

Todėl vienintelė prielaida – stengtis praktikoje realizuoti tokią organizacijos struktūrą ir kultūrą, kuri paprasčiausiai neleistų toleruoti amoralių poelgių ir sprendimų, blokuotų juos, keltų vidinę kultūrą, – formuotų požiūrį į tai, kas yra teisinga, o kas – ne. Vienas svarbiausių vaidmenų čia tenka aukščiausio rango vadovams – organizacijose jie stebimi lyg pro padidinamąjį stiklą (valstybės lygmeniu žiauraus ir viską pastebinčio kontrolieriaus vaidmenį atlieka žiniasklaida), ir todėl bent menkiausias jų elgesio nukrypimas nuo moralės normų sudaro pagrindą abejoti jų elgesio kultūra apskritai.

Tuomet net ir labai talentingiems vadybininkams kartais tenka "udėti ginklus" ne dėl to, kad blogai vadovavo įmonei, o dėl kokio nors nusižengimo etikai. Taigi nepakanka vien tik deklaruoti aukštą moralę organizacijoje ir reikalauti iš darbuotojų, bet būtina pačiam palaikyti ją savo elgesiu.

6. Atsparumas blogai įtakai

Verslo kultūrai neišvengiamai daro įtaką visi verslo subjektai – nuo įmonės darbuotojų, vadovų ir savininkų iki tiekėjų, pirkėjų ir galiausiai valstybės. Esminė išvada, kurią turi nuolat prisiminti kiekvienas žmogus, priimantis sprendimus, yra tokia: kuo dažniau susiduriame su nesąžiningais kitų poelgiais (ypač jei jie lieka neįvertinti), tuo didesnė tikimybė, kad ir patys pasielgsime neetiškai.

Todėl idealiu atveju verslininkas turi pats elgtis sąžiningai ir siekti, kad jo partneriai taip pat elgtųsi jo atžvilgiu. Tai glaudžiai susiję su nepriklausomybės ir nešališkumo principais, kurie yra esminiai, priimant nevienareikšmius verslo sprendimus, dėl kurių gali kilti interesų konfliktų tarp tam tikrų įtakos grupių (tarkim, darbuotojų ir akcininkų, profsąjungos ir administracijos, tiekėjų ir pirkėjų ir pan.).

Todėl versle rekomenduojama vengti bet kokių situacijų ir ryšių, kurie skatintų asmens laisvę nešališkai ir nesąžiningai priimti vadybos sprendimus ar kitaip diskredituotų asmenį. Ši priežastis yra viena iš tų, dėl kurių moralės normų paisančiose įmonėse valdybos nariai bei administracija privalo atskleisti savo turtinius, verslo ir giminystės ryšius su trečiosiomis šalimis, kurie gali turėti įtakos jų priimamiems sprendimams. Tam tikrais atvejais iš jų gali būti netgi pareikalauta atsisakyti pareigų, jei šie ryšiai daro pernelyg didelę įtaką.

 

Gera vadybos praktika

Dažniausiai tarptautiniu verslu besiverčiančios korporacijos privalo paklusti šalių, kuriose jos veikia, specifiniams etiniams reikalavimams ar net įstatymams. Dauguma šių etinių apribojimų susiję su rasine diskriminacija, konkurencija, reklama, vartotojų teisėmis, nacionaline kultūra, religija, apskaitos standartais, multinacionalinių kompanijų veikla ir pan.

ES yra teisinė bendrija, kurios pagrindą sudaro jos narių – Europos Bendrijos valstybių teisės ir jų taikymo visuma. Visos narės, įstojančios į Sąjungą, priima ją kaip neginčijamą faktą. Tai reiškia, kad ES teisė turi viršenybę jos narių teisės atžvilgiu. ES teisę sudaro sutartys, reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei nuomonės, kurių laikymąsi kontroliuoja Europos Komisija bei jos direktoratai, tačiau ne visi šie teisės aktai yra privalomi.

Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, direktyvos, rekomendacijos, nuomonės – tik rekomenduoja ar nurodo siektiną tikslą, bet nenustato jokių tvarkų ar principų, imperatyviai privalomų nacionalinėms ar tarptautinėms įmonėms. Todėl kyla klausimas: kaipgi jas susieti su konkrečios ES šalies narės teise bei kitomis, pavyzdžiui, etinėmis verslo normomis.

Etikos klausimai yra dalykas, apie kurį susimąsto ne kiekvienas vadovas ir toli gražu ne kasdien, o įmonės ar verslo vadyba – kasdienybė, kartais netgi rutina. Paprastai kalbant, įmonės vadyba yra sistema, kuri padeda įmonei realizuoti savo veiklą. "Geras įmonių valdymas užtikrina, kad valdant įmonę būtų atsižvelgiama į visas įmonės veikla suinteresuotas šalis."

Lietuvos įmonėms, siekiančioms persiorientuoti į ES rinką, tenka patirti nemažų pokyčių tiek makro-, tiek verslo sektorių bei šakų lygiu. Taigi šiuos pokyčius turi atspindėti ir kitokia vidinė vadybos sistema. Kitaip tariant, tam, kad įmonė sėkmingai veiktų, nepakanka vien tik žinoti bendrą rinkos situaciją, bet ir verslo partnerių bei konkurentų vadybos metodus, o svarbiausia – patiems juos išradingai taikyti.

Pavyzdžiui, net ir sėkmingai įmonei, kuri iš įpročio Lietuvoje stengiasi pateikti į išorę kuo mažiau informacijos, susijusios su savo veiklos rezultatais, gali būti itin sunku rasti partnerių. Priežastis gali būti labai paprasta: Europos įmonės veikia pakankamai skaidriai ir viešai. Mūsų šalies verslui būdingas verslo paslaptingumo elementas europiečiams gali atrodyti labai įtartinai.

Todėl dirbant ES rinkoje verta remtis Europoje prigijusiomis ir įprastomis verslo normomis bei praktika. Vienas iš pavyzdžių – Ekonominės bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) (angl. OECD; http://www.oecd.org) suformuluoti Įmonių valdymo principai (ĮVP) (angl. Principles of Corporate Governance), laikomi Gera vadybos praktika (GVP). Svarbu žinoti, kad pagal Europos Sąjungos teisę šis dokumentas nėra privalomas šalims narėms, bet yra rekomendacinio pobūdžio.

Jis parengtas EBPO narių iniciatyva, siekiant apibendrinti ir suvienodinti pagrindinius principus ir nuorodas, kaip teisingai turėtų būti valdomos didelės (pirmiausia – atvirosios) akcinės bendrovės. Šios nuostatos buvo perimtos iš XX a. 6–7 dešimtmečiais pažangiausios JAV verslo vadybos praktikos, kuri vėliau labiausiai buvo plėtojama Didžiojoje Britanijoje. GVP principai reglamentuoja akcinių bendrovių valdymo problemų, kylančių tarp savininkų, valdybos ir administracijos, sprendimą.

Šias problemas lemia nuosavybės ir kontrolės atskyrimas, dėl to ir ĮVP pavadinime žodis valdymas sąmoningai vartojamas vietoj žodžio vadyba ir turi kiek kitokią reikšmę. Tam tikra prasme šie principai tinka ir kitoms organizacijoms – tiek smulkioms privačioms, tiek viešosioms bei valstybės institucijoms, kuriose yra savininkas ir jo turto valdytojas.

 

Įmonių valdymo principai

1. Pagarba akcininkų teisėms ir jų apsauga

Turtą investavę asmenys turi konkrečias teises į nuosavybę: saugius nuosavybės įregistravimo būdus, akcijų perleidimą ir perdavimą, laiku ir nuolat gaunamą informaciją apie įmonės veiklą, galimybę dalyvauti ir balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime, rinkti valdybą bei gauti atitinkamą pelno dalį. Šios teisės, nors ir ribotai, suteikia akcininkams arba jų atstovams galimybę daryti įtaką verslui, tačiau, deja, jos neįpareigoja jų prisiimti atsakomybės už įmonių veiklą.

Tai – menedžmento pareiga ir atsakomybė, kai atitinkami vadybos organai (valdyba, administracija ar kt.), nederindami konkrečių sprendimų su akcininkais, privalo greitai ir tinkamai priimti vadybos sprendimus. Savo ruožtu investuotojai, balsuodami akcininkų susirinkime, gali rinkti valdybą, o pastaroji – vadovybę, kuri turi būti tinkamai motyvuojama siekti savininkų iškeltų tikslų.

Taigi akivaizdu, kad tarp verslo savininkų ir vadybos organų turi būti ne tik juridiniai, bet ir moraliniai susitarimai, garantuojantys, kad bus daroma viskas, ko reikia akcininkų nuosavybės teisėms apginti. Ypatingą dėmesį reikia skirti informacijos konfidencialumo klausimui, kuris kartais tampa konfliktų priežastimi: įmonių vadovai, prisidengdami komercinės paslapties sąvoka ar panašiomis priežastimis, dažnai vengia informuoti akcininkus apie esminius įmonės veiklos pasikeitimus.

2. Akcininkų lygybė

Šio principo esmė labai paprasta: visi tos pačios kategorijos akcijų turėtojai turi būti lygūs ir turėti tokias pat balsavimo teises, būti užtikrinti, kad jų turtas bus tinkamai valdomas. Prieš tapdami akcininkais, visi asmenys turi galimybę sužinoti, kokias teises suteikia vienos ar kitos rūšies akcijos. Svarbus momentas yra tas, kad gerai tvarkomos įmonės draudžia savo darbuotojams (žinoma, tai pirmiausia galioja vadovams) tiesiogiai ar per tarpininkus jomis spekuliuoti.

Mat taip pažeidžiamas įmonės ir asmeninių interesų derinimo principas: tarnybinė informacija gali būti panaudota asmeniniam pasipelnymui. Beje, šis principas reikalauja tinkamai atskleisti ir kitus įmonės vadovybės turtinius interesus bei giminystės ryšius, kurie galėtų turėti įtakos priimamiems sprendimas ir vadovų nešališkumui. Be to, įmonių vadovai privalo vengti tokių informavimo būdų ir priemonių, kurie būtų sunkiai prieinami ar pernelyg brangūs smulkiesiems akcininkams, pavyzdžiui, elektroninis paštas ar telekonferencijos, nors tai ir gali būti patogu pačiai įmonei.

3. Suinteresuotų šalių interesų paisymas

Įmonės turi būti valdomos ir joms turi būti vadovaujama taip, kad būtų pripažįstamos įstatymų apibrėžtos visų suinteresuotų šalių ("steikholderių") teisės ir su jomis būtų aktyviai bendradarbiaujama, kuriama verslo vertė, darbo vietos ir išlaikomas įmonės finansinis gyvybingumas. Iš esmės tai susiję su įvairaus kapitalo – tiek finansinio, tiek intelektinio – investavimu į verslą.

Juk verslas kone vienodai priklauso nuo įprastinių kapitalo investuotojų, kurie "duoda pinigų" verslui daryti, kreditorių, kurie jų skolina už palūkanas, tiekėjų, kurie teikia "neprocentines paskolas", pavyzdžiui, skolon parduodamų prekių forma, bei darbuotojų, kurie investuoja savo laiką, intelektą ir darbo jėgą į verslą, taip pat tikėdamiesi gauti už tai savo "palūkanas" – atlyginimą.

Visi teisingai valdomos įmonės verslo dalyviai dirba bendram verslo tikslui pasiekti, tačiau kiekvienas iš jų siekia patenkinti ir savo interesus. Paprastai visose šalyse šie santykiai vienaip ar kitaip reglamentuojami įstatymų, tačiau net ir tais atvejais, kai suinteresuotų šalių interesai nėra ginami teisiškai, sėkmingos įmonės, siekdamos geros reputacijos ir pripažinimo, elgiasi būtent šitaip. Be to, labai svarbu, kad bendradarbiavimas būtų skaidrus, t. y. visi veiksmai turi būti žinomi kiekvienam "steikholderiui".

4. Veiklos skaidrumas

Daugelyje Europos šalių įprasta, kad stambios įmonės, ypač tos, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, reguliariai pateikia privalomą ir papildomą informaciją apie veiklos rezultatus ir svarbiausius įvykius. Tai itin svarbu, nes potencialūs ir esami investuotojai jaučia, kad vadovybė atvirai atskleidžia svarbiausius faktus, ir tai kelia pasitikėjimą verslu bei visa investavimo praktika apskritai.

Visuomenei taip pat svarbu žinoti ir aiškiai suvokti, kuo verčiasi įmonė bei kokią vertę ji kuria žmonėms, ar nekelia pavojaus jų sveikatai, aplinkai, ar paiso moralės normų ir t. t. Todėl gerai valdomos įmonės valdymo sistema turi užtikrinti, kad būtų tinkamai, laiku ir neiškreipiant faktų atskleisti bei paviešinti visi svarbūs įmonės veiklos klausimai. Beje, šio reikalavimo vykdymas neturi sukelti įmonei blogų pasekmių nei dėl nepagrįstai didelių informacijos apdorojimo bei skelbimo kaštų, nei dėl konfidencialumo pažeidimo.

Todėl siekiant nustatyti, kuri informacija skelbtina, o kuri ne, taikomas svarbumo (angl. materiality) principas. Jis teigia, kad svarbi informacija yra ta, kurios nepaskelbimas gali suklaidinti jos vartotojus priimant ekonominius sprendimus.

Tipine skelbtina informacija priimta laikyti įmonės tikslus, valdymo bei vadybos struktūras ir politiką, finansinius bei kitus veiklos rezultatus, verslo rizikos analizės išvadas, akcininkų sąrašus ir jų balsavimo teises, valdybos narių bei administracijos vadovų sąrašus, jų atlygius, svarbius dalykus, liečiančius darbuotojus bei kitus suinteresuotus asmenis ir pan.

Be to, informaciją privalo patikrinti ir patvirtinti nepriklausomas auditorius ar kitas ekspertas, savo ruožtu taip pat vadovaudamasis profesinės etikos standartais ir aukšta morale. Kiekviena įmonė pati sprendžia, ar skelbti daugiau, nei išvardyta, informacijos, ar ne.

5. Strateginis vadovavimas ir atsakomybė

Dažniausiai įmonės taiko vieną iš dviejų valdymo modelių, kurie skiriasi valdymo ir kontrolės funkcijų atlikimu. Taigi aukščiausias valdymo organas yra arba vienalytė valdyba, sudaryta iš vykdančiųjų įmonės direktorių ir atliekanti valdymo funkciją, kurios veiklą prižiūri akcininkų paskirta stebėtojų taryba, atliekanti kontrolės funkciją, arba valdyboje yra tam tikras skaičius vadinamųjų nevykdančiųjų direktorių, kurie dažniausiai nėra įmonės darbuotojai, tačiau yra kompetentingi įvairių vadybos sričių ekspertai ir atlieka vykdančiųjų direktorių "prižiūrėtojų" vaidmenį. Ir vienu, ir kitu atveju turi būti užtikrinama maksimali nauda akcininkams. Ypač svarbūs yra bendruomenių, kurių teritorijose veikia įmonės arba kurių gamtinius išteklius jos naudoja, interesai.

Strateginis vadovavimas įmonei turi garantuoti, kad valdybų nariai priima sprendimus turėdami reikiamą informaciją, būdami nepriklausomi (ypač nuo įmonės administracijos įtakos), vengdami interesų konflikto, remdamiesi gera valia, įsigilinę į klausimo esmę, skirdami darbui valdyboje pakankamai laiko ir tuo pačiu metu siekdami naudos įmonei bei visoms suinteresuotoms šalims. Kaip minėjome, valdytojai turi užtikrinti, kad visi akcininkai būtų traktuojami vienodai, o įmonės veikla vykdoma laikantis įstatymų ir verslo etikos standartų.

 

Kas bendra, kas nauja?

Nuolatos evoliucionuojantys GVP principai – tik vienas žingsnis aukštos verslo kultūros link. Iš esmės tai tik postūmis, skatinantis organizacijas kurti ir nuolat tobulinti savo valdymo sistemas, paremtas teisingais vadybos principais, kartu įnešant savo indėlį į visos verslo visuomenės moralės nuostatų gryninimą. Tais atvejais, kai šie principai nepakankamai išsamiai ar aiškiai apibūdina situacijas ir todėl jais būna neįmanoma vadovautis, rekomenduojama skrupulingai vadovautis šalyje galiojančiomis teisės normomis. Teisės aktų kūrėjai savo ruožtu skatinami atsižvelgti į GVP rekomendacijas.

Tiek GVP principams, tiek verslo etikos normoms bendra yra tai, kad jie reglamentuoja privalomų reikalavimų minimumą, kuris turi būti užtikrintas kiekvienoje teisingai valdomoje įmonėje. Tačiau visada paliekama galimybė daryti daugiau, tik nepažeidžiant bazinių principų (pavyzdžiui, svarbios informacijos atskleidimas akcininkams: įmonės gali jos skelbti ir daugiau, nei privaloma, tik paisyti jau kitų, tarkim, informacijos konfidencialumo reikalavimų ar pan.). Antras panašumas yra tas, kad vartojamos tos pačios sąvokos, kartais atrodančios gana nekonkrečios ir nereglamentinės, pavyzdžiui, sąžiningumas, skaidrumas, gera valia, nepriklausomumas, informacijos svarbumas ir pan. Tai rodo tiesioginę verslo moralės ir geros vadybos sąsają.

Šių abiejų principų grupių skirtumai atsiranda dėl to, kad įmonių valdymo principai iš esmės reglamentuojami įvairiuose įstatymuose (Konstitucijoje, Įmonių, Akcinių bendrovių, Konkurencijos, Bankroto įstatymuose, Darbo kodekse ir kt.), tuo tarpu verslo etikos reikalavimai galioja tiek, kiek juos pripažįsta organizacijos nariai, nesvarbu, ar tai būtų įmonė, ar profesinė organizacija, ar kokia nors kita bendruomenė.

Taigi pirmieji yra privalomi, o antrieji – savanoriškai taikomi. Nepaisant skirtumų, Įmonių valdymo principus galima palyginti su pagrindiniais verslo etikos principais ir įsitikinti, kad jie neprieštarauja, bet papildo vieni kitus, nes turi gana daug bendrų nuostatų ir reikalavimų (žr. 1 lentelę).

Nauja, mūsų manymu, yra tai, kad, į Lietuvoje pradedant vadovautis Europos teisės normomis ir praktika, įstatymų leidėjai vis daugiau principų ir reikalavimų, traktuotinų kaip verslo moralės normos, stengsis atspindėti atitinkamose įstatymų nuostatose ar bent jų taikymo rekomendacijose, o už jų nepaisymą bus numatytos sankcijos – to dažnai nebūdavo iki šiol.

 

Kokią vertę kuria verslo etika?

Akivaizdu, kad kiekvienas verslo dalyvis – ar jis būtų sąžiningas, ar užkietėjęs apgavikas – nori bendradarbiauti tik su "švariu" partneriu. Taigi etišku verslu suinteresuoti visi: valdžia, įmonių savininkai, jų valdytojai, administracija, darbuotojai ir kreditoriai bei visi kiti tretieji asmenys. Šis poreikis grindžiamas paprasčiausia savisauga, nes labai pavojinga dirbti neprognozuojamomis sąlygomis su potencialiai nesąžiningais subjektais. Todėl kiekvienas verslo dalyvis tikisi naudos iš etiško verslo.

Aukšta verslo moralė valdžiai leidžia tikėtis, kad bus lengviau surinkti mokesčius ir jų bus surenkama daugiau, nes etiškos įmonės dažniausiai sėkmingai veikia ilgai, kartais tai netgi nepriklauso nuo ekonomikos būklės. Be to, tai reiškia naujų darbo vietų kūrimą bei socialinį teisingumą darbuotojų atžvilgiu.

Įmonių savininkai, investuodami savo turtą, suinteresuoti pradėti ir plėtoti sąžiningą verslą, nes tai garantuoja ilgalaikę sėkmę ir gerokai didesnę nepriklausomybę; jie siekia samdyti sąžiningus ir dorus valdytojus, kurie įgyvendintų savininkų, bet ne savo interesų skatinamą verslo viziją ir uždirbtų kuo didesnę investuoto turto grąžą. Verslo etikos požiūriu uždirbti net ir labai didelį pelną yra etiška, jei tai daroma be apgaulių ir machinacijų.

Antra vertus, etiškas verslas skatina didesnį visuomenės pasitikėjimą, o tai savo ruožtu lemia didesnį vartojimą, investicijas, paramą verslui. Be to, tokiu atveju galima tikėtis ir mažesnio valstybės reguliavimo bei kišimosi į verslo reikalus. Galiausiai sukuriamas palankesnis verslo ar įmonės įvaizdis, o tai tolygu nematerialiojo turto sukūrimui, kuris dažnai būna kur kas vertingesnis nei materialusis turtas.

Administracijos vadovai ir kiti įmonės valdytojai suinteresuoti suburti darnią ir patikimą komandą, kuri veiktų pagal jų nurodymus ir nesavavaliautų. Kuo didesnė disciplina – tuo mažiau reikia kontrolės, tuo daugiau laiko vadovai gali skirti verslui tobulinti ir plėtoti.

Darbuotojai turi stengtis dirbti pagal įmonės standartus bei jos etikos kodeksą, nes tik šitaip galima suderinti asmeninius interesus su įmonės siekiais. Priešingu atveju darbuotojai gali atsidurti pralošusiųjų vietoje, – kad ir kaip žiūrėtum, įmonių struktūros yra visuomet stipresnės už pavienius, ypač nesusibūrusius į profsąjungas darbuotojus. Tačiau būtų klaidinga teigti, kad gerų, sąžiningų darbuotojų subūrimas į kolektyvą pats savaime garantuoja etiškus sprendimus. Tai tik viena iš būtinų sąlygų sąžiningam verslui plėtoti.

Europos Sąjungos interesas plėtoti verslo etikos standartų diegimą jos narių versle taip pat visiškai akivaizdus ir pragmatiškas: tai laiduoja nedeficitinius Sąjungos narių valstybių biudžetus, o tai reiškia – laiku ir visas mokamas įmokas į ES biudžetą, naujas darbo vietas Europos vidinėje rinkoje, teisingas socialines garantijas visiems ES piliečiams, ekonomikos bei bendro pragyvenimo lygio kilimą, aukštą visuomenės moralę bei dvasingumą. To nepavadinsi kitaip kaip ES konkurencingumo prieš kitas pasaulio ekonomines struktūras didinimu.

Tačiau visuomenei toli gražu ne visuomet pavyksta susitarti, kas yra toji etikos kuriama vertė ir apskritai kas yra etiška, o kas – ne. Todėl padėti spręsti šią problemą turėtų atitinkamos kontroliuojančios struktūros.

 

Kas reglamentuoja verslo etiką ES?

Europoje, kaip ir visame pasaulyje, yra daugybė institucijų ir bendrijų, kovojančių su neetišku verslu, valstybių valdymo korupcija, ekologiniais nusikaltimais, visuomenės arba atskirų jos grupių diskriminavimu ir apgaulėmis.

Pagrindinis jų tikslas – užbėgti už akių nedoriems sandoriams, įvykiams, formuoti visuomenės nuostatas, kelti viešumon neetiškus poelgius, atstovauti piliečių interesams priimant valdžios sprendimus ir taip kontroliuoti jų dorovę. Tai atlieka profesinės sąjungos, draudimo, įvairios konkurencijos, kainų, aplinkos priežiūros, finansinės kontrolės, teisėsaugos struktūros, informacinės agentūros, teikiančios duomenis apie nelegalų verslą ir juo besiverčiančias organizacijas, visuomeninės organizacijos, komitetai.

Vienas iš pavyzdžių – Europos kovos prieš sukčiavimą biuras, kuris vadovaujasi ES pagrindinių teisių chartija, aiškiai nusakančia pagrindines kiekvieno europiečio teises ir pareigas. Šio dokumento paskirtis – paprastais žodžiais įvardyti ir skatinti EB demokratijos, žmogaus teisių ir prigimtinių laisvių principus.

ES organizacijų lygmeniu įprasti etikos kodeksai. Verslo organizacijos nelinkusios remtis filosofinėmis, religinėmis, teisinėmis moralės ir etikos teorijomis, bet etikos kodeksais vadovaujasi įmonių darbuotojai, tam tikrų sričių specialistai, vadovai, visuomeninių organizacijų nariai ir kt. Etikos kodeksų laikymasis – garbės reikalas. Jie apibrėžia bendrus reikalavimus ir principus, kuriais galima vadovautis tvarkant etiniu aspektu komplikuotus reikalus. Šiuose kodeksuose gali būti aptariami asmeninių galimybių ir atsakomybės, politinės orientacijos, ištikimybės Konstitucijai ir įstatymams, konfliktų vengimo, teisingumo, elgesio viešose vietose ir daugelis kitų klausimų.

Svarbu pažymėti, kad Lietuvos teisė žengė svarbų žingsnį šioje srityje: naujojo Darbo kodekso 129 str. 1 ir 2 dalyse teigiama, kad darbdavys gali savo iniciatyva nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju dėl svarbių aplinkybių, susijusių su "jo elgesiu darbe". Taigi vadovams suteikta teisė įmonių etikos kodeksus paversti iš rekomendacinio pobūdžio dokumentų reglamentuojančiais dokumentais, kurių pagrindu galima vertinti, ar darbuotojo elgesys atitinka nustatytas normas.

Todėl vadovai turėtų labai susirūpinti kokybiškų etikos kodeksų parengimu, kurių nesilaikymas ir gali būti visiškai teisėta darbuotojo atleidimo priežastis. Tai labai svarbi etiškų, taigi tiesiog gerų kolektyvų formavimo priemonė, kurią įmonių vadovai įgijo pirmą kartą ir kuria derėtų aktyviai naudotis.

Europos Sąjungos teisėje yra ir etikos normas reglamentuojančių įstatymų, kurie nuo etikos kodeksų skiriasi tuo, kad juos vykdyti privalu, o už jų nepaisymą skiriamos tam tikros baudžiamosios sankcijos. Etikos įstatymai dažniausiai apibrėžia visuomenei svarbias sritis: ekologiją, žmogaus teisę, vaikų teisių apsaugą, sąžiningą konkurenciją, valstybės tarnautojų elgesio, darbo kultūros normas ir pan.

Be minėtų dokumentų – ES pagrindinių teisių chartijos ir Įmonių valdymo principų – yra dar daug kitų tam tikru aspektu reglamentuojančių verslo etiką Europos šalių organizacijose reglamentų. Visi jie kartu sudaro solidų instrumentarijų kovojant su verslo neskaidrumu, korupcija, kyšininkavimu, sukčiavimu bei neteisinga apskaita. Galima būtų paminėti Tarptautinių įmonių gaires (jos nusako multinacionalinių įmonių veiklos ypatumus), Konvenciją ir rekomendacijas dėl korupcijos (iš esmės skirtos valdžios korupcijai pažaboti), Kovos su kyšininkavimu tarptautinėse verslo sutartyse konvenciją, Viešųjų įmonių etiško elgesio gerinimo rekomendacijas, Verslo etikos politikos diegimo rekomendacijas ir kt.

Jų čia nenagrinėsime, tačiau su šiais dokumentais tikrai verta susipažinti tiems, kurie savo įmonėse aukštą darbo kultūrą siekia paversti tuo turtu, kuris sukurtų neginčijamą ilgalaikį konkurencinį pranašumą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje. Juk tai, ką mes linkę vadinti verslo etika, iš esmės yra ne kas kita, o teisingo, disciplinuoto ir todėl pelningo verslo praktika.

 

Paskelbta www.verslobanga.lt