Psichologija vadovams

Arba psichologija tave vejasi, arba tu su ja susidraugauji, kito kelio nėra.

Trumpas, bet esminis psichologijos pritaikymo darbuotojų vertinimui ir vadovavimui kursas:

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šito neatidėliokite

  Kai bėgi, žiūri tik į priekį.

  Kai stabteli - atsigręži į psichologiją, kad       išlaisvintum savo tikrąjį aš.

  TESTAI SAVĘS PAŽINIMUI:
  +370 698 48200
  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Spausdinti

Japonai nusilenkia gamtai, ištirpdo „savąjį aš“ ir kuria budistinę ekonomiką

Autorius Kagefumi Ueno, Japonijos ambasadorius prie Šventojo Sosto . Paskelbta: Filosofija, religija, kultūra


Kagefumi Ueno, Japonijos ambasadorius prie Šventojo Sosto, birželio 1 dieną Circolo di Roma skaitė paskaitą apie Japoniją. Jos santrauką parengė Sandro Magister. Santrauka buvo išspausdinta „L'Osservatore Romano“ rugpjūčio 14 dieną. Į lietuvių kalbą vertė Zigmas Vitkus, išspausdino Bernardinai.lt 2011-03-30. 

Yra mažų mažiausiai trys veiksniai, kurie japoniškąjį religingumą filosofiškai skiria nuo krikščionybės. Tai: „aš“, „gamta“ ir „absoliutinimas“. „Aš“ supratimas sintoistinėje ir budistinėje Japonijoje ryškiai skiriasi nuo vakarietiškojo monoteizmo; „gamtą“ japonai mano esant šventą, krikščionys tokios didelės pagarbos jai neteikia. Kalbant apie „absoliutinimą“, japonai dėl specifinio religingumo, yra mažiau į ją linkę nei vakariečiai.

„Savasis aš“ turi būti ištirpdytas

 

Imkime pirmąjį elementą: „savąjį aš“. Kuo „aš“ samprata tradicinėje japonų religijoje skiriasi nuo vakarietiškosios? Paprastai tariant, budistai ir sintoistai tiki, kad norint įgyti tikrą dvasinę laisvę, jie privalo „netekti“ savo „troškimų“, „ego“, „interesų“, „vilties“ ir netgi „savęs“. Kiti sąvokos „netekti“ sinonimai: „atsisakymas“, „atsižadėjimas“, „ištirpimas“, „ištuštėjimas“, „redukcija į nieką“. Perfrazuojant galutinis proto būvis, proto laisvė gali būti pasiekti tik atsisakius savosios tapatybės. Jų „aš“ arba tapatybė turi būti absorbuota Motinos gamtos ar visatos.

Monoteistinės religijos, priešingai, remiasi prielaida, kad kiekvienas žmogus yra savotiška aukščiausiosios dievybės miniatūra. Žmonės yra Dievo atspindys. Taigi tikimasi, jog jie bus „dieviški“ ar mažų mažiausiai „mini dievai“. Vis dėlto, kad jie priartėtų prie Dievo, jie turo gludinti, konsoliduoti, tobulinti, pagerinti save. Vadinasi, jiems niekada neateis į galvą atsisakyti savęs. Priešingai, tai netgi gali būti laikoma nedorovingu ar nuodėmingu veiksmu.

Taigi galima sakyti, kad monoteistai yra „maksimalistai“. Nenuostabu, kad maksimizuotas ar ištobulintas „aš kaip mini-dievybė“ yra neliečiamas ir šventas.

Budistai ir sintoistai, priešingai, yra „minimalistai“. Netgi kiekvieno iš jų orumas ar garbė nėra tai, ko laikomasi įsitvėrus. Jie niekada netraktuoja savęs kaip „mini-dievybių“. Jie nemano, kad tobulindami save priartės prie dievybės. Jų nuomone, tai būtų „karma“ (troškimas), kurio turėtų būti atsisakyta.

Kalbant vaizdingiau, vakariečio „aš“ panašus į didelį, kietą, blizgantį auksinį rutulį, kurį reikia nuolat blizginti ir kietinti, tuo tarpu budistinis „aš“ yra kaip oras arba dujos: beformis, elastingas pavidalas, kurį sunku ar neįmanoma nušveisti.

Pagal japonų religingumą, tai, ko žmonės turi atsisakyti, neapsiriboja vien „karma“, troškimais ir „savuoju aš“. Religingumo srityje jie turi atsisakyti loginio mąstymo, kaip jį suvokia vakariečiai. Apskritai japonų religingumui nėra vietos „logosui“. Kaip ir „dedukcijai“.

Netgi tokių vertybių kaip gėris ar blogis ribos, ypač kalbant apie zen budizmą, turi būti peržengtos. Pačia giliausia prasme budistinio religingumo aukščiausiame taške – galutiniame dvasios išsiskleidime, nelieka nei šventumo, nei tiesos, nei teisingumo, nei blogio, nei grožio. Čia nelieka vietos netgi vilčiai. Absoliuti laisvė pasiekiama per absoliutų pasyvumą.

Taip pat tikima, kad nereikia prisirišti prie troškimo siekti amžinybės. Anot jų, visatoje nėra nieko amžino ir absoliutaus. Kiekviena būtybė yra efermeriška, niekiška, priklausanti nuo kitų būtybių. Galutinė tikrovė skęsta „nieke“ ir „dviprasmybėje“.

Štai ką sako zen budistai apie tikrovę (daugelis pasakymų priklauso Daisetsu Suzuki):

Daugis yra Vienis. Vienis yra Daugis.

Būti yra nebūti.

Būtis yra „Mu“ (niekis), „Mu“ (niekis) yra būtis.

Tikrovė yra „Mu“. „Mu“ yra tikrovė.

Viskas glūdi „Mu“, kyla iš „Mu“, ir grįžta į „Mu“.

Kai žmogus atsisieja nuo „proto“, jis peržengia gėrio vs. blogio ribas.

Giliąja prasme budistiškame religingume nėra nei šventumo, nei tiesos, nei teisingumo, nei blogio, nei grožio.

Galutinė laisvė pasiekiama per absoliutų pasyvumą.

Pabaigoje dvasia bus kaip medis ar akmuo.

 

Pagarba Motinai gamtai

Pereikime prie antrojo elemento: gamtos. Vakariečiams dieviškumas glūdi Kūrėjuje, o ne gamtoje. Gamtą jie suvokia kaip Dievo kūrinį. Tuo tarpu budistams ir sintoistams dieviškumas glūdi gamtoje, nes jie neturi Dievo, kuris būtų sukūręs gamtą (visatą), sąvokos. Nei iš vidaus, nei iš išorės. Gamta išsirutuliojo pati, iš nieko, jos neveikė jokia išorinė jėga. Dieviškumas prasiskverbia pro gamtą. Ir įsismelkia į žmones.

Dieviškumas Motinoje gamtoje gaubia viską – žmones, medžius, augalus, uolas, fontanus ir t. t. Budistams ir sintoistams Aukščiausioji tikrovė neegzistuoja anapus gamtos. Kitaip tariant, dieviškumas gamtai yra vidujiškas. Japonams žmonės ir gamta yra „vienis“, taigi jie priklausomi vienas nuo kito ir neišskiriami. Žmonės yra gamtos dalis. Tarp jų nėra jokios ryškesnės distinkcijos ar barjero.

Šiuo metu populiarus „simbiozės su Gamta“ (arba koegzistavimo)terminas, kuris dažnai pateikiamas kaip eko-draugiškas. Tačiau man atrodo, kad jame vis dėlto yra dalelė „arogancijos“, dalelė „antropocentrizmo“. Kadangi žmonėms jame suteikiamas toks pats statusas kaip ir Gamtai. Pagal tradicinę japonų religiją, žmonės turi būti jai pajungti. Ne žmonės, o Gamta yra protagonistas. Žmogus turi būti tik kuklus žaidėjas, negalintis net lygintis su Gamta. Jis turi atidžiai klausytis jos ir kukliai priimti jos įsakymus. Štai kodėl pasakymas „koegzistuoti su Gamta“ tradiciniams japonų mąstytojams skamba pernelyg antropocentriškai.

Kalbant apie meilę ar pagarbą Gamtai ir gyvūnams, japonų kultūra yra išties turtinga. Iki pat šių dienų japonai su jais elgiasi beveik kaip su religinėmis dvasiomis.

Pavyzdžiui, visos šalies policijos pareigūnai dalyvauja ceremonijoje, kurioje išreiškiama padėka daugelį metų policijoje dirbusiems šunims. Jiems yra netgi pastatyta šventovė.

Panašios apeigos buvo atliekamos ir banginių medžiotojų kaimeliuose. Religinių ceremonijų metu buvo dėkojama sumedžiotiems banginiams ir siekiama nuraminti jų dvasias. Kai kur tokios apeigos atliekamos ir šiandien. Taip elgiantis stengiamasi išlaikyti dvasinį balansą tarp žmonių ir gyvūnų.

Kitas pavyzdys: kai kuriose ligoninėse kasmet organizuojami ritualai, kurių metu, dalyvaujant sintoistų šventikams, stengiamasi nuraminti medicininių adatų dvasias.

Kaime žmonės garbina išskirtinius medžius, dideles uolas, krioklius ar fontanus. Jie yra pertvarkomi į sintoistines šventyklas, kurios apjuosiamos specialiomis girliandomis (shimenawa). Be to, Japonijoje yra kalnų ir ežerų, kurie laikomi šventais. Ypač tai pasakytina apie Fuji kalną.

Toks religingumas ar japonų mentalitetas – kai kurie mokslininkai jį vadina panteistiniu ar animistiniu – yra aiškiai įkūnytas Japonijos kultūroje: literatūroje, poezijoje, dailėje, skulptūroje ir t. t.

Pavyzdžiui, žymus gamtos dailininkas Higashiyama Kaii viename televizijos interviu sakė, kad tapęs brandesniu menininku jis išgirdo gamtos kalbą. Jis išgirdo gamtos balsą, pajautė jos nuotaiką. Nuo to laiko paveikslus tapęs ne jis, o pati gamta. Panašiai yra sakęs ir medžio drožėjas Munaka Shiko. Jis pasakojo, kad, nuskaidrėjus dvasiai, į jį įsiskverbusi medžio, kurį jis drožinėjo, dvasia.

 

Japonai yra skeptiški dėl vertybių absoliutinimo

 

Dėl specifinio budistinio-sintoistinio mentaliteto japonai yra skeptiški dėl absoliučių vertybių. Tai išplaukia iš tikėjimo, jog nėra nei absoliutaus gėrio, nei absoliutaus blogio. Jie sako, kad kiekviena būtybė iš esmės yra „reliatyvi“. Jiems visos vertybės, turiu galvoje pozityvias vertybes, yra leistinos, kol jos nesusiduria su kitomis vertybėmis. Jie tiki, jog netgi vertybėms susidūrus nė viena iš jų negali tapti vertesnė kitų sąskaita. Paprasčiausiai dėl to, kad pagal jų religijos filosofiją visatoje nėra nieko absoliutaus. Tik praeinamybė.

Parafrazuojant galima sakyti, kad japonams labiau patinka „švelniosios priemonės“ („soft approach“). Prisiminkime skandalą, kilusį Danijoje po to, kai vienas karikatūristas nupaišė pranašo Muhamedo karikatūras. Kaip žinome, įvyko susirėmimas tarp tų, kurie gynė žodžio laisvę, ir tų, kurie kovojo už religijos orumą. Aš manau, kad japonai, turint galvoje jų mentalitetą, veikiausiai būtų palaikę tuos, kurie kovojo už religijos orumą. Žodžio laisvės iškėlimas virš pastarojo jiems būtų pasirodęs pernelyg „kietas“ (visa ši istorija Japonijoje nebuvo plačiai aptarinėjama). Šiuo atžvilgiu kai kurių danų karikatūristų ir leidėjų mentalitetas buvo ypač „monoteistinis“, nes viena vertybė buvo suabsoliutinta kitos sąskaita. Kalbant apie šią bylą, Katalikų Bažnyčia taip pat pažvelgė į šią situaciją „švelniai“. Panašiai kaip būtų darę ir japonai.

Kaip jau minėjau, japonai labai gerbia gamtą ir gyvūnus. Nepaisant to, dauguma jų negalėtų sutikti su vakarietiška idėja, kad gyvūnams turėtų būti suteiktos tokios pat teisės kaip žmonėms. Žinome atvejų, kai gyvūnų teisių aktyvistai užpuldavo medicinos laboratorijas, kuriose būdavo atliekami bandymai su gyvūnais. O kartą radikali tokių aktyvistų grupė keliskart atakavo japonų banginių medžiotojų laivą, sužeidė jame plaukusių žmonių.

Tais atvejais gyvūnų teisių gynėjai pateisino savo smurtą ir kitų teisių pažeidimą teigdami, jog jų tikslas esąs šventas, taigi absoliutus. Jie teisino savo veiksmus sakydami, kad turintys kovoti su absoliučiu blogiu. 2010-ųjų sausio 1 dieną popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi išreiškė savo susirūpinimą dėl kai kurių gyvūnų teisių apsaugos organizacijų „ekocentrizmo“, kai gyvūnų orumas prilyginamas žmogiškajam. Tai dar vienas atvejis, kai Katalikų Bažnyčia priešinasi „kietam“ požiūriui. Panašiai kaip japonai.

 

„Svetima“ krikščionybė

 

Nesunku suprasti, kad japonai iki šių dienų jaučia, jog krikščionybė (arba vakarietiškoji kultūra) jiems yra svetima. Dėl tokio pojūčio japonų krikščionių Japonijoje – mažiau nei 1 procentas (iš jų katalikų – 0,5 procento).

Tačiau tai nereiškia, kad japonai nejaučia simpatijos krikščionių tikėjimui ir principams. Tik pritaria ne visiems. Aš sakyčiau 70–80 procentų. Likusieji procentai priskirtini fundamentaliems kultūriniams ir filosofiniams skirtumams. Dėl šio atotrūkio japonams krikščionybė atrodo kaip „priklausanti kitiems“.

 

Modernaus ir tradicinio mentaliteto hibridas

 

Praeityje, tiksliau iki XIX amžiaus pabaigos, kiekviename pasaulio kampelyje tikėta, kad modernizuotis gali tik tos tautos, kuriose vyrauja monoteistinės religijos, ypač krikščionybė. Buvo manoma, jog modernizacija ir monoteizmas yra susiję tiesiogiai ar ne tiesiogiai. Taip pat buvo paplitęs įsitikinimas, kad politeistinės, animistinės ar paneistinės visuomenės esančios nemodernizuojamos.

Neįtikėtinai sėkminga Japonijos modernizacija paneigė tokį tikėjimą. Šiais laikais šiuo precedentu pasekė ir daugelis kitų nekriščioniškų tautų. Tai nutraukė spekuliatyvų ryšį tarp modernizacijos ir monoteizmo. Taip pat paaiškėjo, kad politeistinis, animistinis ar panteistinis požiūris, palyginti su monoteizmu, nėra joks atsilikimas.

Ypač Japonijoje modernybė – mokslo, technologijų ir racionalumo plėtra – ne tik koegzistuoja su panteistiniu, animistiniu mentalitetu (t. y. ikimodernybe), tačiau netgi ją sustiprina. Mokslinis mentalitetas ir animistinis mentalitetas čia egzistuoja kartu. Įsivaizduokite kaip į supermodernią gamyklą pakviečiamas sintoistų šventikas (jie kviečiami dažniau nei budistų, nes labiau tikima vietos dvasių pagalba), kuris vadovauja ceremonijai, kuri skirta nuraminti mašinų sielas, iki jas paleidžiant.

Apie šiuolaikinę japonų civilizaciją galima pasakyti vieną dalyką: tai ikimodernybės ir modernybės hibridas; taigi gana postmodernus darinys!

 

Budistinė ekonimika. Bendras pagrindas

 

Kaip matome, filosofinėje plotmėje tarp sintoizmo, budizmo ir krikščionybės yra akivaizdžių skirtumų. Tačiau praktiniu lygmeniu yra keletas svarbių bendrų dalykų.

Maždaug prieš 80 metų Mahatma Gandis, modernios Indijos tėvas, „prekybą be moralės“ įvardijo kaip vieną iš „septynių socialinių nuodėmių“. Kitos buvo tokios: „politika be principų“, „turtas be darbo“, „malonumas be sąžinės“, „žinios be tikslo“, „mokslas be moralės“ ir „garbinimas be pasiaukojimo“ (panašiai kalbėjo ir vienas popiežius).

Popiežius ir Vatikanas taip pat yra ne kartą atkreipęs dėmesį į daugumos verslo lyderių moralinio apsisprendimo stoką.

Japonijoje tokie balsai girdimi jau ne vieną dešimtmetį, be kita ko, taip kalba ir kai kurie budistinės orientacijos ekonomistai. Iš tikrųjų per pastaruosius dešimtmečius kai kurie ekonomistai pradėjo taikyti budistinę filosofiją ekonominei analizei. Taip atsirado nauja ekonomikos disciplina: „budistinė ekonomika“. Kas jai būdinga?

Budistinės ekonomikos šalininkai yra itin kritiški pasaulio ekonomikose pastaraisiais dešimtmečiais dominuojančio neoliberalizmo atžvilgiu. Jie yra nepatenkinti iš tokios politikos išplaukiančia nelygybe, pelno sureikšminimu ir aplinkos naikinimu.

Nors tarp budistinės ekonomikos šalininkų pasitaiko įvairių požiūrių, mano akimis jiems bendri aštuoni pagrindiniai principai:

pagarba gyvybei;

smurto atsisakymas;

chisoku (saiko jausmas);

kyousei (bendrumo jausmas);

paprastumas, taupumas;

altruizmas;

pusiausvyra;

įvairovė.

Ypatingą dėmesį chisoku ir paprastumui skyrė vienas iš budistinės ekonomikos pradininkų vokiečių ekonomistas Ernestas Friedrichas Schumacheris, knygos „Tai kas maža – dailu“ (Small is Beautiful: Economics as if People Mattered“).

Panašia filosofija vadovaujasi ir Wangari Maathai, Kenijos gamtosaugininkė ir 2004 metų Nobelio Taikos premijos laureatė. Ji yra visiems gerai pažįstama kaip „Mottanainai-Kampanijos“, žinomos kaip trys „Rs“ (Re-use, Re-duce, Re-cycle) šalininkių. Prieš keletą metų, būdama Japonijoje, ji sužinojo japonų kalbos žodžio Mottainai reikšmę: „Niekada neatmesk mažų dalykų, nes netgi patys mažiausieji iš jų yra vertingi“.

Wangari šis žodis ir paskatino pradėti tarptautinę „Rs“ kampaniją. Ji nuolat sako, kad, norint užtikrinti aplinkos apsaugą, „Mottanai Dvasia“ yra žūtbūt reikalinga. Akivaizdu, kad ši dvasia sutampa su pagrindiniais budistinės ekonomikos teiginiais.

Budizmo filosofija besiremiantys ekonomistai propaguoja politiką, tarp kurios tikslų yra:

ekonominio augimo filosofijos atsisakymas;

produkcijos, kuriai eksploatuoti reikalinga nafta, atsisakymas;

naujo tarptautinio mechanizmo kovai su smurtu įsteigimas.

Šiais ekonominio nestabilumo ir nežinios laikais, kai išaugo skepticizmas dėl laisvosios rinkos principų, budistinė ekonomika susilaukia vis daugiau dėmesio. Būtų tikrai įdomu surengti budistinės ir katalikiškosios orientacijos ekonomistų diskusiją šia tema.

 

Svarbiausias dalykas, kurį norėjau jums šiandien pasakyti, labai paprastas. Leiskite man budistinį sintoizmą pavadinti „sudvasintu sušiu“, o krikščionybę – „sudvasintais spagečiais“. Abu šie patiekalai turi skirtingą skonį. Nepaisant to, abiejų jų skonis – „rafinuotas“. Jie abu nepaprastai praturtina žmonių gyvenimus. Jei neliktų bent vieno iš jų, pasaulis taptų labai sausas ir nuobodus.